„Da, quaésumus, Dómine, pópulo tuo diabólica vitáre contágia: et te solum Deum pura mente sectári.“
„Prašome, Viešpatie: leisk tavajai tautai išvengti šėtoniško užkrato ir tave – vienintelį Dievą – tyra siela sekti.“.
Pastaruoju metu rašiau apie Kristaus kraują ir išganingą Jo patirtį. Žinia, apie Kristaus kraujo dabartį šiuolaikybėje paskendusiems žmonėms yra ne tik nesuprantama, bet ir nepakeliama. Kodėl? Kristaus kraujas atskleidžia Dievo dabartį ir sunaikina žmoguje blogį.
Blogis irgi yra DABARTIS. Jis yra stipri ir mūsų gyvastis iš esmės paveikianti jėga. Šiais laikais Bažnyčioje sampratos „pragaras“, „šėtonas“ yra veik neminimos. Gal neaktualios ... Mat šiuolaikybėje tikėjimas yra paveiktas vartojimo įgūdžių ir vartojimo retorikos. O išganymo tikrovė su savo mirtimi, Auka ir aukos gyvenimu, Krauju ir tikėjimo kankinyste yra nustumtos į „liūdnos“ viduramžiškos Bažnyčios užmarštį. Ir visgi nors šios sampratos yra neminimos; jos tapo mūsų tikėjimo dabartimi. Norime to ar nenorime. Neminimas ir nebeatpažįstamas kaip blogio jėga šėtonas ateina pas mus su veidmainiškai apgaulinga angelo skraiste. Ir tampa ... kas baisiausia ... mūsų tikėjimo dalimi; nevisaverčio, it dvasinis vėžys gangrenuojančio mus iš vidaus. Tai – ne nauja mintis.
1972 birželio 29 d. homilijoje Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėje popiežius Paulius VI, kalbėdamas apie Bažnyčią ir pasaulį drebinančius procesus, paskelbė pranašingą įžvalgą: „Šėtono dūmai įsiveržė į Dievo šventovę“. Toje kalboje jis perspėjo, kad Bažnyčios viduje sukilusios sekuliarizacijos bangos gali užgožti ir pačio II Vatikano Susirinkimo paveldą.
Pati mintis yra sukrečianti – Šėtonas įsiveržė į Dievo žmonių tarpą ... Galbūt Paulius VI pranašavo ilgainiui išryškėjusį tikinčiųjų moralės kritimą; galbūt kunigų, ypač Europoje, drastišką sumažėjimą; o gal jau matė beįsivyraujančią betvarkę Bažnyčios liturgijoje ... Už visų šių neigiamų ir iki šiol Bažnyčios kūną draskančių vyksmų slypi pamatinė priežastis – tikėjimo į įsikūnijusio Dievo dabartį mūsų tarpe sunykimas.
Galima daug ir apibendrintai kalbėti, apie bendrąsias tendencijas europinėje Bažnyčios dalyje, kurios jau skaudžiai plaka ir lietuviškąją Jos dalelytę. Paveikiau – faktiškai. Pats neseniai patyriau vieną tendencijos faktą.
Neseniai garbingų atlaidų metu išgirdau tokią tikinčiųjų pasiaukojimo dvasią „pakeliantį“ paraginimą: „Aukodami finansiškai, jūs taip pat dalyvaujate Eucharistinėje aukoje“. Tai – melas. Eucharistinėje aukoje dalyvaujame tik per Krikšto sakramentą mumyse dvelkiančios Šventosios Dvasios ir dorybingo gyvenimo, kuris palaiko ir gilina tikinčio žmogaus malonės stovį, galia. Auka yra vidinė – šventa, tyra, nesutepta ir kylanti iš protingos, į Dievą panašios ir malone šventinamos, žmogaus prigimties. Išorinės aukos galia malonės stovis yra nenuperkamas jokiomis išorinėmis aukomis.
Išorinė auka gali būti tik nuoširdi vidinės aukos išraiška. Šia auka mes išlaikome savo Bažnyčią, kūną, kurį mes, katalikai, išlaikome. Anie piniginę auką aukoti prašantys žodžiai galėjo būti deramai ištarti pamokslo, bet ne dvasinio aukojimo metu. Konkrečiai ir aiškiai: dosniai paremkit dėl vieno ar kito reikalo! Bet tik ne Aukos liturgijos ir žmonių dvasinio aukojimosi metu. Suprantama: kunigas galvojo praktiškai – šiuo paraginimu Aukos liturgijos metu jis tikėjosi motyvuoti tikinčiuosius plačiau atverti pinigines. Tačiau „praktiškai“ spręsdamas organizacinius reikalus, jis, iš tiesų, „smilkė“ Aukos liturgiją
iš Melo tėvo kylančiais dūmais. Ir šie dūmai it Damoklo kardas grėsmingai pakibo virš daugelio sielų išganymo.
Paulius VI nebe pagrindo sielojosi dėl II Vatikano susirinkimo paniekinimo. Žinia, betvarkė ir, vadinasi, pasityčiojimas iš to paties II Vatikano susirinkimo išsamiai perteikto apaštalinio tikėjimo yra dangstomas to paties Susirinkimo vardu. Ne veltui mūsų popiežiui Benediktui XVI tenka duoti atkirtį tokiems ir visokiems II Vatikano susirinkimo aiškintojams.
Savo pontifikato pradžios kalboje (Kurijos kalba 2005.12.22) jis aiškiai paskelbė:
„Kyla klausimas: kodėl didžiojoje Bažnyčios dalyje Susirinkimo priėmimas iki šiol vyksta taip sunkiai? Aišku, viskas priklauso nuo Susirinkimo teisingo supratimo, arba – kaip šiandien sakytume – teisingos hermeneutikos, teisingo supratimo rakto ir įgyvendinimo. Problemos įgyvendinti Susirinkimą kilo todėl, kad atsirado dvi viena kitai prieštaraujančios ir tarpusavyje besiginčijančios hermeneutikos. Viena jų tapo sumaišties priežastimi, kita tyliai, bet nuolat vis labiau matomai, davė vaisių.
Vienoje pusėje egzistuoja [Susirinkimo] supratimas, kurį norėčiau pavadinti „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ – pastaroji neatsitiktinai sugebėjo pelnyti žiniasklaidos ir vienos moderniosios teologijos dalies palankumą. Kitoje pusėje atrandame „reformos hermeneutiką“: subjekto– Bažnyčios, kurią mums padovanojo Viešpats – atsinaujinimo hermeneutiką; tai subjektas, kuris auga ir vystosi laike, visgi visada išlikdamas tas pats ir vienas keliaujančios Dievo tautos subjektas.
Netęstinumo hermeneutika gali inicijuoti TRŪKĮ tarp ikisusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios. Ji tvirtina, kad Susirinkimo tekstai kaip tokie dar nėra tikra Susirinkimo dvasios išraiška. Ji taip pat tvirtina, kad patys tekstai yra pasekmė kompromisų, kurie, idant būtų pasiektas vieningas [Vert. – Susirinkimo Tėvų] sutarimas, turėjo būti padaryti, o ir [tekstuose] palikti bei patvirtinti daugelis senų dalykų, kurie dabar tapo bereikšmiai. Tačiau šiuose kompromisuose nėra tikrosios Susirinkimo dvasios; ji esanti naujovių užmojuose (slanci verso il nuovo), kurie yra už teksto; tik šie pastarieji vieninteliai išreiškia tikrąją Susirinkimo dvasią, ir atsiremiant į šiuos naujovių užmojus bei pagal juos reikia žengti pirmyn.
Būtent dėl to [Susirinkimo] tekstai tik netobulai atspindi tikrąją Susirinkimo dvasią ir naujumą; taigi reikia drąsiai žengti anapus tekstų ir sukurti erdvę naujumui, kuriame pasireikštų gilesnė, nors dar nelabai aiški [Susirinkimo] intencija. Vienu žodžiu, reikia sekti ne Susirinkimo tekstais, bet Jo dvasia.
Akivaizdu, kad šitaip paliekama didelė erdvė klausimui, kaip reiktų šią dvasią apibrėžti, vadinasi, paliekama erdvė įvairiausių keistenybių pasireiškimui. Tad Susirinkimo prigimtis kaip tokia iš esmės suprantama neteisingai (si fraintende in radice la natura di un Concilio come tale)“.
(Benediktas XVI)
Šventojo Sosto Kurijoje niekdarių, žinia, nebeliko. Tačiau plačiajame pasaulyje naivaus neišmanymo, o kartais ir piktos kovos prieš Šventąjį tėvą ir Šventąją Dvasią – apstu.
Niekdarysčių svorį teko patirti ir man pačiam. II Vatikano susirinkimą studijavau, pažįstu, myliu ir skelbiu. Bet mano šešėlinės ypatos sako, kad aš Susirinkimą - neigiu. Labai norėčiau su tokiais sakytojais padiskutuoti viešai. Tačiau iš patirties žinau, kad pastarieji II Vatikano dokumentų net neskaitė; o, pakviesti diskutuoti, tuoj bėga į krūmus. Mat jiems II Vatikano „raidė“ yra neįdomi, netikroviška; jie, anot Šventojo tėvo, išpažįsta pačių susigalvotą Susirinkimo „dvasią“ ... kurios taip ir nesugeba apibrėžti.
Tokiai pasaulio ir Šėtono dūmais prasmirdusiai, II Vatikano susirinkimo dokumentų turinį neigiančiai „dvasiai“ aš prieštarauju apaštaliniu tikėjimu, kurį skelbiu žodžiu, darbu ir visu savo gyvenimu.
Matyt vėl atėjo laikas prabilti apie II Vatikano dokumentuose išdėstytas tiesas.
Čia priesakas ir man. Vėl kartu atsiversime dokumentus ir, vedini gyvojo Bažnyčios Magisteriumo, studijuosime šį didį Bažnyčios susirinkimą.