Trumputis, bet stipriai suvirpinęs švystelėjimas - tiek įstrigo į atmintį iš vienintelio susitikimo su Tėvu Stanislovu. Susidūriau su juo per televizijos laidos filmavimą. Lyg ir persimetėme keliais žodžiais, bet kalbos neprisimenu. Pamenu tik atsisveikinimo apkabinimą - meilų meilų, jog atrodė - tuoj ištirpsiu tame glėbyje. Jis įsėdo į automobilį, o aš tebestovėjau sustingusi.
Rugsėjo 29-ąją Tėvui Stanislovui būtų sukakę 91-eri. Tačiau vėžys prieš ketverius metus sunaikino jo gyvastį. Kai važiavau į Paberžę, vis kirbėjo - kodėl anksčiau nenuvažiavau pas jį, kodėl buvau pernelyg išdidi, kad net nesusivokiau, kaip man trūksta ramybės.
„Apie Paberžę dažnai klausia: ką aš žmonėms dariau, kad į ją tokios minios plūsdavo? Aš jiems nieko nedariau. Matyt, tai ir buvo svarbiausia. Aš jiems leisdavau tiesiog patiems pabūti“, - jis ištarė žurnalistei Vitai Morkūnienei, suguldžiusiai jo žodžius į knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“.
Panašu, kad tas „nieko nedarymas“ buvo sunkus darbas. „Mane Dievas atsiuntė į šią vietą, kad aš nebūčiau tokia bjauri ir pikta. Gal ir dabar tas nėra išnykę, sunku pakeisti tai, ką turi prigimtyje, - Paberžės muziejumi besirūpinanti Regina Galvanauskienė lankytojams pasakoja ir Tėvo Stanislovo, ir savo pačios gyvenimo istoriją. - Buvau miesčionė, man buvo labai svarbu šukuosenos ir aukšti kulniukai. Kai vyras pasakė, kad važiuosim gyventi pas Tėvą Stanislovą, atsakiau - jeigu nupirksi šunį kolį ir namuose įrengsi didelį židinį, tada važiuosiu“.
Į Paberžę su vyru ir dviem vaikais ji atvyko, bet šalia Tėvo Stanislovo tepragyveno tik mėnesį - kunigą ir vienuolį iškėlė į Dotnuvą. „Man verandoj jis pasakojo, kad tą dieną, kai reikėjo išeiti, garsiai kūkčiojo kaip mažas vaikas. Paskui atsiklaupė, pasimeldė ir išėjo. Paberžė buvo jo pagimdytas kūdikis ir jam čia buvo labai gera“, - Regina prisimena, kad Tėvelis kada begalėdamas stengdavosi grįžti į Paberžę.
Regina rūpindavosi kuo švariau iššveisti namus. „Laukiau, kad jis mane pagirtų. Visą gyvenimą turėjau nevisavertiškumo kompleksą, vaikystėje tėvai mane vis bardavo. Komplimentai išaugindavo sparnus, lakstydavau nuo ryto iki vakaro nepavargdama“. Tėvas Stanislovas pagyrimus žarstė dosniai. „Valgo barščius ir sako - kaip tu čia skaniai išvirei, ir bulvės kaip restorane supjaustytos, - tąkart Reginai buvo keista, kodėl Tėvelis ją giria žiūrėdamas į kampą, - Pažiūrėjau, o ten - didžiausias voratinklis. Kitąkart jau visas palubes išvaliau. Taip po truputėlį jis mane auklėjo, neparodydamas, kad esu žemesnė“.
Kartu su nuo priklausomybės kenčiančiais žmonėmis jis šveitė senus puodus. Daiktai jam giedodavo, pasakodavo istorijas. „Žiūrėdavo į virdulį ir svarstydavo - gal kokioj smuklėj buvo naudojamas, kur daug žmonių pravažiuodavo, arbatos daug reikėjo, įdomu, kaip tas smuklininkas su žmona gyveno, kur jo dukros nutekėjo, matai, visą romaną galima parašyti, jei išgirsti daiktus“.
Mažyčiame Tėvo Stanislovo kambarėlyje apie jo gyvenimą pasakoja kieta lova, prie jos padėta lazdelė ir šlepetės. Apšviestame stende kabo vienuolio abitas, perjuostas virve, ant kurios sumegzti trys, vienuoliškuosius įžadus - neturtą, paklusnumą ir skaistybę primenantys mazgai. Ant rašomojo stalo - senoviškai moderni lempa, padirbinta iš senos lempos ir seno lygintuvo.
Jis rinko apie praeitį pasakojančius buities rakandus, drožinius, bažnytinius apdarus ir liturgijos reikmenis. Jis prakalbino geležį ir medį, kurdamas naujus daiktus. Dabar tie daiktai pasakoja apie jį.
„Jeigu jo čia nebūtų, čia niekas nevažiuotų. Jis čia skraido, padeda saugoti tuos daiktus. Jis man sakė prieš mirtį - pasistenk, kad tai nebūtų „sausas“ muziejus“, - Regina kalba garsiai ir aistringai. Ji labai stengiasi. Jei kas nors sako, kad nereikia apie Tėvą Stanislovą kalbėti kaip apie stabą, tiesiog užsiplieskia: „Niekas neuždraus man taip pasakot - neva pagražintai. Liečiausi prie jo ir pasakoju tai, ką pati jutau širdimi“.
Ir muziejų, ir bažnyčią tvarkanti Regina atsidūsta - trūksta jai Tėvelio. „Jei visuomet vienas kitą priimtume kaip Dievo tvarinį, taip, kaip jis priimdavo, tai būtų santarvė tarp mūsų ir laimė. Kas yra tas Dievas? Tai yra tarpusavio meilė. Jeigu ji yra, tai ir Dievas yra. Pabandyk Tėveliui apie kokią kaimynę pasakyti, kad ji bloga. Kaip dės kumščiu į stalą - tylėk. Nė vieno blogo žodžio, tik gėris. Nes gėris ateina atgal. Bet aš nesu tokia gera kaip jis. Negaliu...“
Ji žino, kokia turėtų būti, bet kartkarčiais užkliūva už to, kas pakeliui nutinka, ir parkrinta. Milijonai įkyrių minčių krebžda ir jas sunku išvaryti. Kaip išstumti iš ringo pyktį, pagiežą, kito žmogaus smerkimą? „Siekdamas grįžti į vidinį nusiraminimą, visą laiką jaučiuosi kaip bušido ringe. Išspirdamas neramias mintis, baimes, abejones - manyje įsismelkusius demonus. Dabar peršasi mintis - gal liga bus - išspiriu. Arba koks užgavimas išdidumo - išspiriu“, - dar viena ištrauka iš į knygą sudėliotų pokalbių celėje.
Jei labai sunku, galima atsiklaupti prie lovos, suspausti delnais galvą ir melstis. Jei žodžiai strigs gerklėje - išsiverkti, išsikūkčioti. Jei net rauda nepadės - tiesiog patylėti. Tiems, kurie jus niekina, galima atkeršyti gerais darbais. O svarbiausia - jausti akimirkos saldybę, būti čia ir dabar, nesvajoti apie rytojų.
Tėvas Stanislovas į šią akimirką save sugrąžindavo melsdamasis.
„Retenybė, kad jis būtų su kuo nors ilgai kalbėjęsis. Jis per trumpą laiką daug pasakydavo, o tada eidavo į bažnyčią melstis“, - prisimena „Marijos radijo“ direktorius, kunigas Oskaras Volskis, kuris kadaise norėjo pasirinkti kapucinų vienuolio kelią. Kartą jis paslapčiomis stebėjo Tėvo Stanislovo vidurnakčio maldą. „Jis dvyliktą keldavosi pagal senąją vienuolyno tvarką ir eidavo į bažnyčią. Vieną vakarą pagalvojau - nueisiu pasižiūrėti, kaip Tėvelis meldžiasi. Radau vaikštinėjantį tamsoje, degė tik žvakės, - kunigas įsitikinęs, kad būtent nuolatinės maldos suteikdavo Tėveliui tokio žavesio, - Toks yra Dievo malonės efektas, kad žmonės šalia gerai pasijaučia“.
Šį savaitgalį kunigas O.Volskis suklupo prieš Paberžės bažnytėlės altorių, susirinkusiems žmonėms atsukęs nugarą. Į dangų vinguriavo smilkalų dūmai ir grigališkojo choralo melodijos. Tai buvo tokios Mišios, kokias laikydavo ir Tėvas Stanislovas - pagal senąsias lotyniškas tradicijas. „Kol galima, laikausi senųjų apeigų. Kodėl mane turi žmonės matyti? Kodėl turiu Švenčiausiajam atsukti nugarą? - jis yra sakęs, - Mane persekioja lyg kokia abscesija: ką daryti, kad manęs nesimatytų - maldoje, pamaldose, pamoksluose? Kad žmogus prisimintų tik minčių eigą, jų kryptį, o ne mane“.
Tačiau žmonės prisimena jį. Žvelgia į nuotraukas ant muziejaus sienų - jau ligoto, išvargusio, bet šviečiančiomis akimis. Ieško Paberžėje dvasios ramybės ir galbūt kartais išvažiuoja nusivylę, nes nėra Tėvelio, kuris įtikintų, kad reikia permainyti savo galvoseną. Ir pirmiausia tarnauti ne sau, o kitiems. „Gyvenantis vien savuoju „aš“ pražūsta. Jeigu žmonės būtų užmiršę žodį „tu“, o sakytų tik žodį „aš“, žemėje jau savaime būtų pragaras“.
Šeštadienio naktį nuėjau viena prie kapo, ant kurio stovi trimis mazgais dekoruotas kryžius. Pleveno žvakių liepsnelės. Dar vasariškai tebesvirpė svirpliai. Buvo gera.
***
Tėvo Stanislovo biografija:
Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 metų rugsėjo 29 dieną Radviliškyje. 1936 m. įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną. Per įvilktuves suteiktas Stanislovo vardas. 1941 m. davė amžinuosius įžadus. Tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją studijuoti teologijos. 1944 m. siunčiamas vesti misijų, rekolekcijų, sakyti atlaidų pamokslų įvairiose parapijose - daugiausia Žemaitijoje. 1948 m. KGB agentai suėmė Tėvą Stanislovą, tuo metu gyvenusį Petrašiūnų vienuolyne. Apkaltintas nuolatine ilgamete antisovietine veikla ir nuteistas dešimčiai metų lagerio.
Bausmę Tėvas Stanislovas atliko anglies kasyklose, kalėjo Vorkutos ir Intos lageriuose.
1956 m. trumpam grįžo į laisvę ir paskirtas klebonu į atkampią Jurbarko rajono Vertimų parapiją. 1957 m. pagal naują sovietinės valdžios įsaką, skelbiantį, kad amnestija netaikoma ypač pavojingiems nusikaltėliams, kuriems priskiriami ir katalikų kunigai, kovo 15 dieną Tėvas Stanislovas suimamas ir ištremiamas antrąkart.
1957 m. liepos viduryje vėl grįžta į laisvę. Rugpjūtį paskiriamas Joniškio rajono Juodeikių parapijos klebonu. Tuometis Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis uždraudžia jam pamokslauti bei teikti kitus religinius patarnavimus už parapijos ribų. 1960 m. Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis atėmė iš Tėvo Stanislovo registracijos pažymėjimą, uždraudė jam klausytis išpažinčių, sakyti pamokslus ir teikti kitus sakramentus.
1961 m. paskirtas Ugionių ir Milašaičių klebonu. 1962-aisiais - Butkiškių parapijos klebonu. 1966 m. paskirtas Paberžės klebonu. Važinėjo po Lietuvą pamokslaudamas, rengė rekolekcijas kunigams. Sukaupė gausias senovinių daiktų, liaudies ir bažnytinio meno kūrinių, liturginių drabužių ir reikmenų kolekcijas.
1990 m. birželį paskirtas Dotnuvos parapijos klebonu ir Paberžės administratoriumi. Apsigyveno Dotnuvoje. Nuo 1992 m. rugpjūčio iki 1993 m. gegužės - trijų parapijų - Dotnuvos, Paberžės ir Šlapaberžės - klebonas. Nuo
1993 m. gegužės - Dotnuvos ir Paberžės klebonas.
2002 m. savo prašymu atleistas iš visų užimamų pareigų ir vėl paskirtas Paberžės parapijos klebonu. Balandį visam laikui sugrįžo gyventi į Paberžę. 2005 m. birželio 23 d. mirė.