Dėkoju Dievui, kad leido sutikti tėvą Stanislovą ir nemažai su juo bendrauti. Esu liudininkas, kaip aukštai jis vertino šį Didįjį Slėpinį: pamaldžiai aukodamas Mišias dalyvaujant bendruomenei, vos ne kas valandą lankydamas Švč.Sakramentą, vidurnaktį vienas melsdamasis bažnyčioje Jo akivaizdoje, giedodamas grigalines giesmes.
Tikiuosi, kad Danguje jis džiaugiasi Paberžės bažnyčioje šiandien atliekama senąja liturgija. Juk jis toje tradicijoje, senąja Romos liturgija, augo ir brendo, joje gyveno. Kaip kunigas per gyvenimą į amžinybę palydėjo daugybę krikščionių giedodamas egzekvijas, laikydamas gedulines pamaldas, ir troško tomis pačiomis Bažnyčios maldomis būti palydėtas pas Viešpatį. Praėjo jau ketveri metai nuo jo mirties, norime dovanoti jam tai, ką Bažnyčia brangina, ir ką tėvas Stanislovas labai mylėjo.
Jo ištakos – pirmiausia švelnioji jo motina, kurios savybes perėmė, šeimos aristokratiškoji kultūra, vėliau – senosios kapucinų vienuolijos dvasia. Neįmanoma būtų visiškai suprasti tėvo Stanislovo ir be senosios Romos Katalikų tradicijos, nes jį suformavo tuo, kokį jį pažįstame – su mistikos aura.
Daugelio krikščionių liudijimu, tradiciniame dvasingume būdinga, kad Šv.Mišios pirmiausia yra tikėjimo įvykis, todėl jose nėra pabrėžtos visada ir visų jos elementų akivaizdybės, nėra įrodinėjimų, paaiškinimų, nesistengiama patikti žmonėms, nes žmogus į šią paslaptį ateina jau žinodamas, kad tai – Jėzaus mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo slėpinys, sudabartinimas, Sūnaus bendravimas su dangiškuoju Tėvu.
Kartą vienas dvasininkas pareiškė: „Nereikia tos tradicijos, neforsuokite, dirbtinai nekurstykite, ji kultūriškai svetima, neturi jokio pagrindo Lietuvoje!”.
Negaliu sutikti! Štai konkretus pavyzdys – ar tėvas Stanislovas buvo mums kultūriškai svetimas? Kaip būtume galėję sutikti šį gilų, dvasingą, kontempliatyvų mokytoją, kunigą, išminčių, dvasios tėvą be senosios Romos tradicijos?
Verta susimastyti apie tvyrančią įtampą Šv.Mišių dvasingumo klausimu. Kuo laikome jas: apaštalinių Bažnyčių ilgaamže ir visuotine Slėpinio patirtimi, ar šių dienų triukšminga žmogiško atviravimo forma, kur ausis ir akis, savo širdis pripildome žmogiškais dalykais?
Senasis žydų ginčas su Kristumi pasiekia mūsų laikus: „Kaip tu gali mums duoti savo kūną?“ Tuomet jie nesugebėjo pasiekti šių žodžių gelmės, taip šiandien per žmogiškų apraiškų gausą sunku išgyventi šių žodžių tikrovę liturgijoje.
Popiežiaus Benedikto XVI priminimu ir padrąsinimu šį brangųjį ilgaamžį Bažnyčios turtą su nemažomis pastangomis vėl nešame į mūsų tarpą. Keli dešimtmečiai senosios liturgijos šalto ignoravimo, atsižadėjimo, ar net atviro niekinimo ir draudimo, paliko neigiamų padarinių tikinčiosios liaudies sąmonėje. Kai kurie pasitelkia argumentus, kad niekas nesipriešino liturginiams pokyčiams, niekas balso nekėlė. O kaip galėjo būti kitaip tautoje, kuri jau prieš tai skaudžių politinių įvykių buvo užtildyta ir išdresuota nereikšti nuomonės, aklai viską vykdyti, kuri neteko aristokratiškųjų bruožų? Nepaisant to, tėvas Stanislovas liko tradicinio dvasingumo krypties, būdo, sampratos ir nešamos malonės liudininku.
Perimkime iš jo estafetę, kaip kad jis ją perėmė iš praeities dvasios galiūnų, kurie šviečia Bažnyčioje šventumu, išmintimi, veikliu uolumu. Senoji Romos liturginė tradicija subrandino tautas, kultūras ir didžius žmones, į kuriuos panašus ir t.Stanislovas, todėl ji kelia pasitikėjimą, parodo ir įrodo save. Jūs, kuriems brangus tėvo Stanislovo dvasinis autoritetas, priimkite jo žinią ir liudijimą – brangųjį Romos Katalikų Bažnyčios tradicijos ir dvasingumo lobį, kuriame jis augo, brendo ir mirė, kuriuo jį palydime į amžinybę. Amen.
***
Šis kunigo, Marijos radijo direktoriaus O.P.Volskio pamokslas buvo sakytas Paberžės bažnyčioje, aukojant Šv.Mišias už tėvo Stanislovo vėlę senuoju Romos ritu 2009 rugsėjo 26 d., jo vardinių išvakarėse.