Juk įvairių profesijų
žmonės, tarp kurių buvo ir garsių mokslininkų bei menininkų, taip pat
krepšininkų, ilgai ir kantriai kūrė sunkiai išmatuojamą pridėtinę vertę.
Gerai, kad kūrė. Dabar jie, bent jau pagal valdžios planą, laimingi sau turėtų
švilpauti. Tačiau ir čia - kaip toj Rusijoj: norėjome kaip geriau, o
išėjo kaip visada. Mat valdžia nutarė ir iš vis dar dirbančių rašytojų, dailininkų, esančių pensinio amžiaus, gerą kąsnį autorinio atlyginimo atimti. Pensiją didelę užsidirbai ir dar
kažką kuri? Tada - čirkšt dar ir per pensiją.
Pabrėžiu - ne pasiskolino valstybe pasivadinęs toks ministras
pirmininkas A.Kubilius keletui metų dalį pensijos, nes tai būtų dar pusė
velnio. Tiesiog išplėšti iš nagų, ir tiek žinių.
Taigi, pensininkai Lietuvoje - irgi joks nacionalinis turtas. Ši žmonių
grupė jau seniai traktuojama kaip našta, kuriai valdžia niekaip
nesugeba rasti saugaus kampo valstybėje, o išmesti neleidžia Europos
Sąjungos direktyvos.
Prisimenu vieną sveiko proto ir pakankamai ramią bei tvarkingą 70-metę,
kuri žudytis bandė gal tris ar keturis kartus. Pagaliau pavyko -
atsigulė į pusės metro gylio kūdrą ir taip nusiskandino.
Pagyvenusių žmonių savižudybių skaičius šiuo metu yra, ko gero, didesnis
už jaunesnių žmonių.
Jeigu atmesime alkoholio ir psichinių ligų iššauktas jaunesnių žmonių
savižudybes, tai sąmoningų ir blaiviai mąstančių, tačiau iš gyvenimo
savo noru besitraukiančių pensininkų bus absoliuti dauguma.
Prisimenate japonų režisieriaus Shohei Imamuros filmą „Legenda apie
Narajamą?“ Žiaurios realybės, kaip reikia atsikratyti naudos
nebeduodančiais seniais, pavyzdys.
Taip ir nešame ant kupros tarpukaryje, o vėliau Sibiro lageriuose
Lietuvos valstybę kūrusius, tačiau dabar jau nusilpusius ir todėl naudos
nebeduodančius savanorius į tą mirties slėnį, kur apie paliktus ir dar
gyvus senukus ratus nuolat suka žmogiena mintantys maitvanagiai.
O jei dar nenešame kurį, tai tik dėl to, kad dauguma pensininkų ir jų
gaunami keli šimtai litų jau tapo paskutine viltimi išgyventi jų
vaikams.
Sutinku. Senas žmogus žudosi ir dėl senatvės ligų bei artimųjų kaltės,
nes jų aplinkoje pensininkai dažnai jaučiasi nebereikalingi. Tik kad
bėda - tos artimųjų aplinkos visai kaip ir nebelikę.
Štai trijų vaikų motina labai nenorėjo vykti uždarbiauti į užsienį.
Tačiau valdžia po visų “reformų” ją taip stumtelėjo, kad ji buvo
priversta palikti vaikus savo 70-metei motinai.
Pensininkę ištiko šokas. Ji nuolat dejuoja, nemiega, slegia atsakomybė
ir nuolatinė įtampa, čia dar pensija mažinama, o jei kur įsidarbinsi,
tai dalį pensijos vis tiek valdžia atims. Ką jai patartumėte?
Gera sakyti: net ir sunkiausiu metu motinai reikia stengtis būti
arčiau vaikų.
O tu pabandyk pabūti, kai net elementarių pažymų lengvatoms gauti bent
jau Panevėžyje į eilę turi atsistoti antrą valandą nakties.
Panevėžio laikinuose vaikų globos namuose - anšlagas, nors per
pastaruosius penkerius metus jie niekada nebuvo iki galo užpildyti.
Absoliuti dauguma vaikų - ikimokyklinio amžiaus. Juos vakarais ir
naktimis prie stambių prekybos centrų valkataujančius surenka
pareigūnai.
Laisvų vietų laikinuose vaikų globos namuose nebėra, todėl mažamečiai
nakvoti vežami į policijos komisariatą. Kažkuo primena
porevoliucinę V.Lenino Rusiją.
Ir visas tas nelaimių uraganas mažą ar didesnį žmogelį užklumpa tik dėl
to, kad jis nėra Lietuvos nacionalinis turtas.
Nacionalinis Lietuvos turtas - seimūnė D.Teišerskytė ir dar 138 į ją
panašių, kurie nori važinėtis tik prabangiomis mašinomis. Jei neduosime
jiems tų automobilių, tai tas „nacionalinis turtas“ nesutiks dirbti. O kaip mes be jų išsiversime?
Sutinku su tais, kurie jau šaukia, o ką daryti? Taupyti juk privalo
visi. Taigi, privalo taupyti, o ne maudytis prabangoje mokesčių mokėtojų sąskaita ir
dar tyčiotis iš tų, kurie prievartaujami taupyti.