JAV gyvenantis pianistas E.Minkštimas: „Menininkas profesionalas iš savo veiklos Lietuvoje pragyventi negali” (nuotraukos)

Vienas žymiausių lietuvių pianistų 29 metų Edvinas Minkštimas jau daugiau kaip penkmetį gyvena Amerikoje. Pianistas teigia nepamirštantis gimtinės, tačiau Lietuvos kultūros politikai negaili kandžių žodžių ir kritikos. Lrytas.lt interviu su E.Minkštimu - apie kultūros finansavimą, menininkų ir publikos bendravimo subtilybes Lietuvoje ir Amerikoje.

- Lietuvoje dar populiaresnis tradicinis sąveikos modelis – atlikėjas išeina į sceną, atlieka programą, nusilenkia ir išeina. Publika ateina į koncertą, paklauso, paploja ir išeina. Didesnės sąveikos retai kada būna, net ir pagrindinėse Lietuvos salėse.

JAV publikos ir atlikėjo ryšys yra kur kas glaudesnis, nes dažniausiai ta pati publika yra ir mecenatai, jie remia visas kultūros institucijas, jie stato pastatus koncertams, duoda pinigų instrumentams, remia pačius atlikėjus. O atlikėjai savo ruožtu stengiasi kaip įmanoma daugiau patraukti publikos dėmesio į save.

Kadangi konkurencija labai didelė, atlikėjui tenka ne tik atlikti kūrinius, bet ir juos patraukliai pristatyti. Koncertas peržengia tradicines ribas, jis tampa panašesnis į prezentaciją. Be to, vyksta nuolatinis darbas su visuomene per socialines programas.

Daugelis švietimo institucijų, koncertų salių („The Juilliard School“, „Carnegie Hall“) turi atskiras programų, kurių dėka formuojamas glaudesnis bendradarbiavimas su publika. 

Dabar viską keičia informacinės technologijos – Amerikoje galbūt publika aktyviau ir noriau dalyvauja meno veikloje: komentuoja atlikėjų, koncertų salių internetinėse svetainėse. Savo tinklaraščiuose atlikėjai gali matyti žmonių reakciją, komentarus.

- Lietuva yra labai įdomi šalis. Turime daug talentingų žmonių įvairiose srityse. Tarp trijų milijonų lietuvių nesunkiai galime rasti puikių šokėjų, režisierių, inžinierių, menininkų, politikų, lakūnų, burtininkų, žinovų ir net žinovų ekspertų – visko yra. Lietuvos kultūros lygis aukštas – senasis sovietinis kultūros mokymo modelis, apskritai, švietimo modelis, veikia. Galiu paliudyti, kad visi mano bendraamžiai draugai, kurie baigė muzikos gimnazijas Lietuvoje ir atvažiavo mokytis į JAV, pastebėjo daug žemesnį teorinį amerikiečių lygį, prastesnį pasiruošimą. Man sunku komentuoti subtilius kasdienius pasikeitimus, tačiau ankščiau turėjome labai stiprų kultūrinį švietimą.

Be to, lietuviai domisi kultūra, bent jau tam yra sukurti visi pagrindai. Vis dėlto nepakankamai ir per daug miegama ant laurų – vyresnės kartos menininkai nepersiorientavo, nelabai mąsto apie tai, kas bus rytoj, nesuvokia, kad dėl publikos dėmesio šiandien reikia kovoti.

Neužtenka tik daryti tai, ką darai gerai, ir tikėtis ar manyti, kad publika automatiškai ateis, tavęs klausys ar žiūrės. Gyvename apsupti beprotiško kiekio dėmesį blaškančios informacijos.

Žmonių gyvenimo tempas dėl to tampa dar greitesnis, įtaką daro filmai, internetas, televizija, įvairūs šou, renginiai, kitos atrakcijos – kurie „rėkia“ vienas per kitą. Norint būti pastebėtam, turi reklamuotis ir pats.

- V.A.Mozarto laikais daugelis aristokratų menu domėjosi kaip socialinio statuso simboliu. Vargu ar šiais laikais menas turėtų apsiriboti vien elito  dėmesiu. Visi žmonės, kurie nuo vaikystės ar paauglystės susidūrė su menu, patys užsiėmė menine veikla – grojo kokiu nors instrumentu, piešė, šoko, dainavo ar klausėsi muzikos namie, žiūrės į tai ne kaip į mados dalyką. Svarbu vaikams nuo pat mažens leisti prisiliesti prie meno, tada tai bus natūralu, savaime suprantama, priimtina.

Lietuvoje rėmimo elito dar nėra, taip pat nėra ir mecenavimo tradicijos. Noriu tikėti, kad visa tai susiformuos. Tačiau automatiškai niekas nevyksta, turi būti vykdoma tam tikra veikla, einama ta kryptimi. Galime pasidžiaugti Sauliaus Karoso Labdaros ir paramos Fondo (direktorė Birutė Karosienė) veikla, nuolatine dosnia parama jauniems lietuviams muzikams Lietuvoje ir užsienyje.

- Kai remia tik valstybė, visos kultūros instancijos tampa pažeidžiamos ir įsipainioja į hipotetinių problemų voratinklį. Jeigu institucija yra biudžetinė, automatiškai iškyla jos priklausomybė nuo valdančiosios partijos požiūrio į kultūros politikos klausimus. Kur brėžiamos ribos tarp rėmimo ir diktato? Kiek laisvos iniciatyvos yra paliekama biudžetinės organizacijos vadovybei? Ir ar nėra įmanoma situacija, kai prastos ekonomines būklės laikais Filharmonijos biudžetas yra mažinamas, naikinamas? O sprendimas tai daryti lieka kelių asmenų, išrinktų partijos sąrašuose, rankose?

Kita vertus, meno rėmėjai yra tikri gerbėjai ir entuziastai, kurių veikla padės pritraukti naujos publikos. Aš daug koncertuoju Lietuvoje ir matau, kad Filharmonijos taikomas reklamos būdas ne visuomet tinka.

Logiškai mąstant – jeigu esamas reklamos modelis yra neveiksnus, jį reikia keisti, bet Filharmonijai rankos surištos, nes jų finansai yra priklausomi nuo valstybės. Kai Filharmonija neturi daugiau pinigų, ji negali rizikuoti ir jų visų paskirti vieno koncerto reklamai arba iš viso keisti reklamos taikymo būdus. Sukasi užburtas ratas, bet tikiuosi, kad po truputį pralaušim ledus.

- Aišku viena – profesionalus menininkas iš savo veiklos pragyventi Lietuvoje praktiškai negali. Kaltininkų galima rasti daug – tai ir valstybės kultūros politika, ir nenoras matyti pasikeitimų visuomenėje. Didžioji dalis mūsų valstybės vyrų ir moterų nenori ar nespėja prisitaikyti prie naujos sistemos, nenori priimti naują visuomenės modelį.

Aš asmeniškai išvykau iš Lietuvos, nes norėjau plėsti savo akiratį, norėjau studijuoti pas kitus muzikus ir profesionalus, kurie baigę ne tik rusų mokyklą.

Lietuvoje labai stipri rusų fortepijoninė mokykla, tai jau savaime yra privalumas, bet aš nenorėjau sustoti, troškau tobulėti, pamatyti kitas šalis, kitas kultūras – tai pirmoji priežastis, kodėl išvykau iš Lietuvos.

Antroji – kaip ir minėjau, Lietuvoje nerealu pragyventi iš profesionalios atlikėjo veiklos. Tačiau Lietuvos nepamirštu, koncertuoju pagrindinėse šalies salėse – sugroju po vieną, du koncertus per metus.

- Sakėte, kad jums norėtųsi Lietuvos nacionalinėje operoje arba festivaliuose matyti daugiau jaunų lietuvių veidų. Kodėl dabar to nėra ir kaip to galima būtų pasiekti?

- Nėra pakankamai motyvacijos, viskas priklauso nuo rengėjų. Visuomet yra lengviau ir paprasčiau kurti sensaciją valstybėje atsivežant svečius, atlikėjus ir žvaigždes iš užsienio. Lengviau išreklamuoti, lengviau patraukti žmonių dėmesį, nes pats faktas, kad atvažiuoja iš kitur – jau egzotika. Tai sunkiau padaryti su lietuviais.

Tačiau tai būtų galima pasiekti, jeigu būtų stipri motyvacija. Galbūt būtų galima daryti programas, kuriuose lygiomis teisėmis kūrinius atliktų lietuviai ir užsieniečiai.

Geras pavyzdys – „Vilnius Live“. Koks buvo šios programos tikslas? Mano akimis, programos tikslas turėjo būti Lietuvos menininkus rodyti Europai, juos vežti į Europos koncertų sales ir jais didžiuotis. 

Tuo tarpu, kas įvyko – buvo bandoma atsivežti įvairias žvaigždes į Vilnių. Jeigu aš esu užsienietis, kitų šalių žvaigždes galiu išgirsti jų šalyse, man nebūtina važiuoti į Vilnių. Manau, tokia strategija nesukūrė geresnio Vilniaus įvaizdžio. Bet labai daug kainavo pinigų.

Buvo įmanoma surengti daug daugiau ir geresnių koncertų Vilniuje per Europos kultūros sostinės metus turint net mažesnį biudžetą. Jų metu pristatant įvairias programas, kuriuose dalyvauja lietuvių atlikėjai.

Aš pats turėjau pasiūlymą dalyvauti Vilniaus kultūros programoje ir surengti koncertų seriją kartu su smuikininku Vilhelmu Čepinskiu, o taip pat pristatyti Vilnių, kaip Europos kultūros sostinę šešiuose pagrindiniuose JAV miestuose - Vašingtone, Niujorke, Čikagoje, Bostone, San Franciske, Los Andžele.

Buvo rėmėjų, koncertų salės, kurios sutiko nemokamai leisti rengti koncertus, pristatančius Europos kultūros sostinę Vilnių. Vienintelio dalyko, ko trūko, tai efektyvaus bendradarbiavimo. Taip pat nebuvo postūmio iš „Europos kultūros sostinė Vilnius Live“ vadovų.

- Pastaruoju metu esu labai apleidęs kūrybą – nebelieka laiko rašyti muziką, nes rašau doktorantūros darbą, groju, koncertuoju ir rašau įvairių kūrinių aranžuotes, dirbu su savo trio projekte ir solinėmis programomis.

Labai tikiuosi, kad pabaigus doktorantūrą po metų turėsiu galimybių daugiau laiko skirti kūrybai. Kūryba man labai svarbu, mane tai traukia, tai mano dalelė.

Kas įkvepia labiausiai? Labai neromantiškas atsakymas – įvairiausi, kartais banalūs dalykai. Kitą kartą, jeigu aš turiu galimybę pabėgti nuo pasaulio ir „pasislėpti“ ramioje vietoje, pradedu mąstyti, ką esu patyręs, kokios mintys, koks ten „velnias“ galvoje sukasi ir pradeda dėliotis idėjos. Tada ieškai sprendimo toms idėjoms įgyvendinti. Įkvėpimas dažniausiai pasibaigia idėja, o toliau vyksta protinis žaidimas.

***

E. Minkštimas (g. 1980 m.) muzikos mokėsi J.Naujalio muzikos gimnazijoje. 1997-2003 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (prof. V.Vitaitės fortepijono klasė.),  2002 m. –  Nacionalinėje Paryžiaus Konservatorijoje (M. Beroff klasėje) . 2003 m. abiejose šiose mokyklose atlikėjas įgijo muzikos magistro laipsnį. Šiuo metu tobulinasi ir siekia daktaro laipsnio garsiojoje „The Juilliard School“ Niujorke.

Solisto biografiją pradėjo 1995 m., būdamas 14 metų amžiaus su Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestru atliko E.Griego Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll. 2001 m. E.Minkštimas laimėjo tarptautinius konkursus „European Piano Days“ Pontuaze (Prancūzija), o 2002 ir 2003  metais – „Muzika be sienų“ Lietuvoje. 

2007 m. laimėjo Tarptautinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą ( I vieta).