Pats terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio “religuiae”, reiškiančio „liekana“. Religijotyroje relikvijomis įprasta vadinti šventų asmenų, religinių tradicijų pradininkų, kankinių ir kitų asmenų kūno dalis, pelenus arba daiktus, turėjusius su jais tiesioginį kontaktą.
Tai grindžiama universaliu kontaginės (contagious) magijos principu, jog tokio asmens kūno dalis arba jo turėti, liesti daiktai perteikia laike ir erdvėje jo šventumą ir suteikia jo esaties (esamybės) pojūtį. Kai kurie antropologai ir religijotyrininkai tokiame kulte netgi įžvelgia senųjų religinių tradicijų fetišizmo apraiškų.
Iš tiesų relikvijų garbinimas, nors ir itin paplitęs katalikybėje ir budizme, keliose tradicijose beveik nežinomas ar netgi draudžiamas (protestantizmas, hinduizmas, judaizmas), o dar kitose aptinkamas fragmentiškai (islamas, zoroastrizmas, Kinija, senovės Graikijoje ir kt.).
Senovės Graikijoje relikvijų garbinimas pirmiausia buvo susijęs su klestėjusiu visame regione herojų kultu. Žinomi ne tik garsių herojų asmeninių daiktų – Aschilo ieties, Orfėjaus lyros, Elenos sandalų, Agamemnono skeptro, argonautų inkaro – garbinimo atvejai. Lesbos saloje garbinama Orėjaus galva, Tantalo kaulai - Argose.
Hinduizmas relikvijų garbinimą neigė dėl visai kitų priežasčių: pirmiausia dėl universalaus Indijoje tikėjimo reinkarnacija, formavusio nuostatą, jog svarbiau išsaugoti atmintį apie į naują kūną išėjusį šventąjį, nei garbinti jo kūno dalis ar daiktus. Antra, su mirtimi susiję bet kokie objektai yra suvokiami kaip nešvarūs, užteršti, o griežtai reglamentuotos kremavimo apeigos yra užbaigiamos pelenų išpylimu į upę, pageidautiną į šventą Gangą.
Kinijoje dėl socialinių konfucianizmo vertybių poveikio klestėjo ne tiek šventųjų, kiek protėvių kultas, todėl dažnai namuose buvo (ir tebėra) saugomi mirusiojo šeimos nario pelenai, kurių paskirtis – palaikyti gyvą ryšį su mirusiais giminaičiais.
Judėjai irgi rūpinosi švarumu ir todėl siekė atskirti gyvuosius nuo mirusiųjų. Tad ir kūnai kiek įmanoma greičiau laidojami šeimyniniuose kapuose. Tai menkino relikvijų garbinimo entuziazmą. Be to, relikvijų kultas judėjams priminė ir pagonišką protėvių garbinimą aukojant jiems maisto atnašas, o tai buvo visai nepriimtina.
Protestantai pasmerkė relikvijų kultą kaip neišpasakytų mastų ideologinį ir finansinį Katalikų bažnyčios verslą. Reformatas Jonas Calvinas 1543 metais parašo traktatą apie relikvijas, kuriame pašiepiamai teigia, jog garbinamo Kristaus kryžiaus relikvijų esama tiek, jog net 300 vyrų jų nepaneštų. O buteliukų su šventu Marijos krūtų pienu, pasak jo, Europos bažnyčiose yra tiek, kad netgi melžiama karvė per gyvenimą tiek pieno neduoda...
Islamo išpažinėjai panašiai kaip judėjai žvelgė į relikvijų garbinimą – tai ankstyvųjų islamo teologų buvo vertinama kaip politeizmas (širk), nes garbinimo vertas tik vienatinis Alachas. Tačiau su amžiais islamo kultūroje atsirado vis daugiau sakralių, garbinamų pranašo Mahometo relikvijų – plaukai, dantys, ypač pėdų įspaudai.
Vėliau itin suklesti šventų asmenų kapo garbinimo, tikintis palaiminimo (barakah), tradicija. Bene didžiausia islamiškų relikvijų kolekcija – pradedant pranašo Mahometo kardu ir jo barzdos plaukais - šiuo metu saugoma Stambule, Topkapi muziejuje.
Relikvijų garbinimas unikalią reikšmę ir mastą įgauna katalikų ir stačiatikių bažnyčiose bei budizme.
Ankstyvoje krikščionybėje relikvijų kultas pirmiausia formavosi aplink pirmųjų šventųjų ir kankinių kultą. Buvo manoma, jog prisilietimas prie jų kapų yra palaimingas.
Pirmosios bažnyčios dažniausiai statomos šventųjų kankinių kapų vietose, taip kapai tampa altoriais. Iki IV amžiaus Mažojoje Azijoje eucharistija buvo koncelebruojama ant altoriaus apgaubto relikvijas saugojusia medžiaga. Ši tradicija įrengti altorius su relikvijomis kanonizuojama 787 metais Antrajame Nikėjos susirinkime priėmus nutarimą, jog relikvijos būtinos bažnyčių konsekravimui.
Romos imperatoriui Konstantinui IV amžiaus pradžioje priėmus krikščionybę relikvijų kultas iškart suklesti. Jo motina Elena atranda Kristaus kryžių, surandami erškėčių vainikai, kryžiaus, ant kurio Išganytojas kabėjo nukryžiuotas, vinys. Aptinkamas net kankinio šv. Stepono kūnas.
Tuo pat metu formuojasi ir opozicija relikvijų kultui. Taip 386 metais imperatorius Teodosijus net išleidžia įsaką, draudžiantį kūnų garbinimą, o Vigilantijus (V a.) kaltina krikščionis stabmeldyste. Tačiau Jeronimas jam atsako, kad krikščionys ne garbina relikvijas, o jas tik gerbia. Taip, doktriniškai žvelgiant, bandoma atskirti “adoratio” nuo “veneratio”.
Neabejotina, jog relikvijų kultas padėjo skleisti krikščionybę, darant ją mobilesne ir labiau decentralizuota. Relikvijų kultas keitė ir anuomet populiarią, bet nelengvą piligrimystės praktiką. Relikvijos tampa reikšmingesnės net už šventųjų palaikus, nes būdamos altoriuose jos tarsi transcenduoja mirties nešvarumą.
Viduramžių Europoje relikvijų garbinimas įgauna tokią milžinišką reikšmę, kad vienas istorikas relikvijų kultą pavadino „tikrąją viduramžių religija“.
Prasideda karštligiškos relikvijų paieškos, pirmiausia Romos katakombose, o kryžiaus žygiai tampa dar vienu šio verslo šaltiniu. Statomos naujos bažnyčios, skirtos saugoti ir eksponuoti vienuolijų taip brangiai įsigytoms relikvijoms, pavyzdžiui, kaip Sent Šapelės bažnyčia Paryžiuje. Atsiranda net tokių keistų „relikvijų“, kaip buteliukas su šventos Dvasios dvelksmu, arba su Saliamono šventyklos varpų gaudesiu, arba su žvaigždės, atvedusios išminčius į Betliejų, spindesiu...
Suklesti ir šventųjų relikvijų dauginimo tendencija. Viduramžiais retai pasitaikydavo, kad šventojo kūnas ar jo dalys būtų saugomos tik vienoje vietoje. Bent 19 Europos bažnyčių skelbėsi saugojančios Jono Krikštytojo žandikaulį. Septyniose bažnyčiose garbinamas šv. Jurgis, o daugybė jo rankų ir kojų traukė piligrimus į kitas bažnyčias. Šventas Petras, žinoma, garbinamas Romoje, tačiau įvairios kūno dalys - visoje Europoje.
Kristaus ir Marijos žengimo su kūnais į Dangų doktrina apsaugojo nuo žymesnio relikvijų iš jų relikvijų suklestėjimo, tačiau ypatingos pagarbos nusipelno įvairūs jų palytėti daiktai. Apie Mergelės Marijos pieną jau buvo kalbėta. Tokio pat populiarumo susilaukė ir jos tunika, su kuria Marija buvo paimta į dangų.
Septynios bažnyčios globojo apipjaustytą Kristaus apyvarpę, kelios - paskutinės vakarienės staltiesės, puodynes, kuriose vanduo buvo paverstas pienu, ir netgi asilo, ant kurio Kristus įžengė į Jeruzalę, kūną. Daugiausia pagarbos nusipelnė objektai, susiję su Kristaus kančia – ietys, vinys, erškėčiai ir, žinoma, garsioji Turino drobulė.
Rytų stačiatikių bažnyčios labai išplėtojo šventų negendančių kūnų garbinimo tradiciją. Relikvijų garbinimas krikščioniškoje kultūroje pirmiausia susijęs su gausybe jų sukeltų stebuklų, ypač gydančiųjų. Juk relikvijos – tai ir ne tik asmens šventumo, bet ir antgamtinių galių pasireiškimas konkrečiuose objektuose. Relikvijos suvokiamos kaip priemonė atminti ir asmeniškai patirti esminius krikščioniškus slėpinius, nuolat išgyventi Kristaus esatį, formuoti gilesnį devocionalų santykį.
Budizmas – tai bene seniausia pasaulio religija, kurios relikvijų kultas išplito po visą Aziją.
Atsiradęs Indijoje budizmas, kaip ir hinduizmas, ypatingą dėmesį skyrė pasiruošimui mirčiai, kūniško laikinumo įsisąmoninimui, tačiau Budos Gautamos, ankstesnio Budos Kašjapos ir kitų nušvitusių šventųjų relikvijos vertinamos ne kaip nešvarios, bet kaip vertos ypatingos pagarbos, nes įkūnija išsivadavimą iš atgimimų ir kentėjimo rato.
Pasak budistinės tradicijos, Buda mirties metu žengdamas į galutinę nirvaną savo mokiniams prisakė nesirūpinti jo kūnu, bet vadovautis jo mokymu.
Todėl kremavus Budos kūną, pelenus jo mokiniai atidavė saugoti pasauliečiams. Anot paskutiniojo Budos pamokslo “Mahaparinibbana Suttos”, brahmanas Drona padalijo pelenus į aštuonias lygias dalis ir atidavė jas aštuoniems relikvijų norėjusiems karaliams, kad šie pastatytų stupas joms saugoti.
Legendos byloja, kad trečiame III amžiuje prieš Kristų didysis budizmo globėjas, Indijos imperatorius Ašoka surinko tas relikvijas ir jas padalijęs į 84 tūkst dalių pastatė tiek pat stupų. Tokiu būdu Budos Gautamos mokymas kartu su jo relikvijomis pasklido po visą Indiją.
Be pelenų, išskirtinės pagarbos ir garbinimo nusipelno ir kitos Budos kūno dalys. Pavyzdžiui, viena švenčiausių budistinės piligrimystės vietų yra Šri Lankos Kandy mieste saugomas Budos dantis.
Švenčiausia Mianmaro (Birmos) Švedagono pagoda saugo Budos plaukus. Kinijoje, Tang dinastijos sostinėje Čangane didžiausia šventė buvo Budos piršto išnešimo iš šventyklos apeigos. Netoli Pekino ir dabar saugomas Budos dantis, kurį 1960 metais, norėdama pagerinti santykius su budistinėmis Pietryčių Azijos šalimis, komunistinės Kinijos vyriausybė iškilmingai išleido į turą po Mianmarą ir Šri Lanką, kur dantis buvo garbinamas šimtų tūkstančių žmonių.
Tad beveik į visas šalis Azijoje budizmas atkeliauja kartu su vienokiom ar kitokiom relikvijom, taigi, jos tampa ne tik garbinimo objektais, bet ir budizmo sklaidos ir įsitvirtinimo regione simboliais.
Ne tik Budos relikvijos yra vadinamos relikvijomis, bet ir jo pėdos (padam), ar šešėlis išspausti uolose tūkstančiuose Azijos vietų.
Sanskrito kalboje „relikvijos“ nėra „liekanos“, bet apčiuopiama „esmė“ ar „syvai“ (dhatu, sharira, tib. ringsel), likę kremavus kūną.
Teigiama, jog nušvitimą patyrę budistų šventieji visoje Azijoje juos kremavus palieka savotišką jų dvasingumo kvintesenciją deimanto, kristalo, akmens ar kaulo pavidalu. Faktiškai, kiekviena iš daugelio milijonų stupų, tradiciškai žvelgiant, saugo kurią nors relikviją. Stupų statyba Azijoje tapo pirmine struktūra aplink kurią formuojasi budistiniai vienuolynai, šventyklos.
Kaip ir krikščionybėje, budizmo istorinės kronikos mini daugybę atveju kai relikvijos atlikdavo įvairiausius stebuklus, analogiškus paties Budos gyvenimo darbams, pirmiausia tai stebuklingi pagijimai. Relikvijos ne tik gausėja, jos ir stebuklingai keliauja iš šalies į šalį, nuolat atrandamos įvairiuose Azijos regionuose ir tampa budistine “archeologia sacra”.
Beje, tarp budistų yra paplitusi legenda, jog prieš pasirodant būsimajam Budai Maitrėjai visos Budos relikvijos stebuklingu būdu bus surinktos į vieną vietą ir taip tarsi perleis dharmos skleidimą pačiam Maitrėjai.
Taigi, budizme, kaip ir krikščionybėje, relikvijos daro milžinišką įtaką pasekėjų sąmonei. Relikvijos budistiniu požiūriu nėra antgamtinės, transcendentinės ar kokios dieviškos galios sklaida. Jos suvokiamos kaip Budos biografijos pratęsimas - veikiau kaip jo esaties tesėjai nei tik daiktiškas ar simbolinis jo įkūnijimas.
Budos gyvenimo istorija nesibaigė su jo mirtimi, kaip ir neprasidėjo su jo gimimu. Juk žinomi penkių šimtų jo ankstesnių gyvenimų aprašymai. Nors ir susijusios su konkrečiais Budos gyvenimo epizodais, relikvijos tarsi atkuria sekėjų atmintyje visą jo gyvenimo ir mirties pasakojimą, ir primina, jog nušvitimas yra visų gyvų būtybių tikslas.
Neatsitiktinai antropologas Stanley Tambiah relikvijas apibūdino kaip „dvasinės esaties objektyvizavimą“. O prisilietimas prie relikvijų ar jų pamatymas (darshan) budistų, kaip, beje, ir hindųistų, religinėje kultūroje analogiškas krikščioniškai komunijos sampratai.
Štai kodėl budistiniai tekstai teigia: „Kas pamato relikvijas, pamato ir patį Budą.“
***
A.Beinorius yra Vilniaus universiteto Orientalistikos centro profesorius.