Tokie bepročiai kaip Libijos pulkininkas Moammaras Gadhafis žarstėsi pompastiškomis frazėmis, kol galingųjų valstybių – taip pat ir JAV – vadovai tuščiai vebleno, kaip „mums“ (t.y., jiems) kitais metais seksis geriau. Galutinis oficialusis G-20 pranešimas tebuvo ilga, gėdinga savigyra apie tai, kad pasaulio ekonomika, jei ne puikieji šios konferencijos dalyviai, būtų dar prastesnės būklės – labai patogiai nutylint faktą, kad kaip tik šie žmonės ir privirė košės.
Galutinė ir labai nuspėjama suvažiavimo išvada – pasaulio lyderiai atims dar daugiau finansinės laisvės ir pinigų iš mūsų kišenių. Tai nėra geras ženklas ateičiai.
Pernelyg daug šiandienos lyderių primena 1939-ųjų vadus, pradėjusius įvykių grandinę, prieš 70 metų sunaikinusią didelę dalį žmonijos. Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas yra Adolfo Hitlerio sekėjas – ne tik dėl savo neapykantos žydams, bet ir savo planais daugumą jų sunaikinti. A.Hitleris turėjo šeimininkų rasės, turėjusios užvaldyti visą žmoniją, kultą, o M.Ahmadinejadas puoselėja savąjį islamo variantą, kuriam visi turi nusilenkti.
1939-aisiais daugelis A.Hitlerį laikė klounu ir kvailiu – panašiai šiandienos žiniasklaidoje piešiamas ir M.Ahmadinejadas. Anuometės Vokietijos gyventojų skaičius buvo maždaug tokio pat dydžio kaip šiandieninio Irano. A.Hitleris turėjo geriau parengtą kariuomenę, bet jo žinioje nebuvo branduolinės bombos, kurią netrukus įsigis M.Ahmadinejadas. A.Hitleris mokėjo genialiai pastebėti ir išnaudoti savo priešininkų silpnybes – panašu, kad tokį pat talentą turi ir M.Ahmadinejadas.
Dar vienas 1939-ųjų atavizmas yra Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas – šiuolaikinis Benito Mussolinis. Abu yra nacionaliniai socialistai - t.y., fašistai. Kaip ir B.Mussolinis, H.Chavezas yra despotiškas klounas, maloniu ir žavingu veidu engiantis savo piliečius. B.Mussolinio ambicijos neapsiribojo Italija – dėl to jis pirmiausia nuvertė valdžią Albanijoje, o vėliau įsiveržė į Rytų Afriką. H.Chavezo piktadarybės irgi neišsitenka Venesueloje. Jis rengė sąmokslus ir atviras operacijas prieš kelias demokratines Lotynų Amerikos šalis.
Nors šiuo metu pasaulio scenoje nėra Jozifo Stalino tipo figūros, greičiausiai broliai Castro galėtų įvykdyti masinius Stalino vertus nusikaltimus, jei tik turėtų didesnę valstybę. Fidelis Castro yra lygiai toks pats užkietėjęs komunistas, labiau besirūpinantis savo galia nei tautos gerove. Broliai Castro, susidėję su jaunesiu už juos H.Chavezu, galėtų sėkmingai nuversti Lotynų Amerikos vyriausybes – ypač pajutę, kad jiems nėra ko bijoti naujosios JAV administracijos.
Rusijos premjeras Vladimiras Putinas atrodo drėbtas iš to paties molio kaip ir 1939-ųjų Japonijos generolas Hideki Tojo. Kaip ir pastarasis, V.Putinas seka fašistiniu modeliu ir stengiasi veikiau kontroliuoti verslą nei jį nusavinti – priešingai nei tradiciniai socialistai.
H.Tojo užpuolė kaimynus, manydamas, kad didžiosios valstybės, slegiamos kitų problemų, tai toleruos. V.Putinas panašiai elgiasi Gruzijoje, ir daugelis mano, kad jis išsisuktų įsiveržęs į Ukrainą – lygiai kaip H.Tojo teisingai spėjo, kad JAV ir kitos šalys nieko nedarys japonams užpuolus Kiniją.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad JAV prezidentas Barackas Obama, panašu, pasaulį mato taip pat kaip prieš 70 metų jį matė britų premjeras Neville'is Chamberlainas. Jo vardas tapo nuolaidžiavimo politikos žlugimo sinonimu.
B.Obama delsia priimti sprendimus dėl Afganistano, santykiuose su Iranu vietoje tvirtų reikalavimų tik tuščiuažodžiauja ir taip nemokšiškai sulaužė raketinės gynybos įsipareigojimus lenkams, kad susidaro įspūdis, jog jis nulipdytas ne iš kietesnio molio kaip N.Chamberlainas, be to, yra toks pats naivus.
Pasaulis tapo kietesnis, kai į valdžią atėjo prezidentas Ronaldas Reaganas ir premjerė Margaret Thatcher. Pasaulio tironai pelnytai jų bijojo. Dėl to beveik neiššovus nė vieno šūvio baigėsi Šaltasis karas ir daugybė smulkių diktatorių neteko valdžios arba užsidarė savo skylėse – kaip niekada anksčiau pasaulyje sužydėjo laisvė.
Deja, R.Reaganas mirė, o M.Thatcher pasitraukė iš pasaulio politikos scenos ir kiekvieną dieną atrodo, kad kartojasi septynių dešimtmečių senumo ekonominės ir užsienio politikos klaidos – taip, lyg niekas valdžioje ar pagrindinėje žiniasklaidoje neprisimintų (jei išvis kada nors mokėjo) istorijos.
Ar galime viltis, kad Irano M.Ahmadinejadas, Venesuelos H.Chavezas, Rusijos V.Putinas ar Šiaurės Korėjos Kim Jong-ilas nors kiek bijo JAV prezidento B.Obamos, Didžiosios Britanijos premjero Gordono Browno, Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy arba Vokietijos kanclerės Angelos Merkel? Ar galime tikėti, kad B.Obama ir jo sąjungininkai Europoje žino, ką daro tiek ekonomikos, tiek užsienio politikoje?