Šis šaunusis septynetukas net nelaukė, kol baigsis apmąstymams skirtas laikas, kurį visoms frakcijoms davė Seimo pirmininkė I.Degutienė, užsimojusi nurėžti tautos išrinktųjų gaunamas lėšas prabangiems automobiliams ir kitoms „parlamentinėms reikmėms“.
Jau pasigirdo aiškus ir nedviprasmiškas A.Valinsko kompanijos atsakymas: „Jokiu būdu nepritariame ir nepritarsime, nesąmonė. Visiems atia“.
Tuo tarpu vyresnieji ir solidieji taip ir neužaugusių „ąžuolų“ kolegos savo atsakymą vilkina iki paskutinės akimirkos, kad net visi Seimo kampai girgžda.
Parlamentarai maivosi, slapukauja, išsisukinėja ir kitokiais būdais laužo ir taip nuo darbo tautos labui pavargusias galvas.
Kaip solidarumą su pensininkais ir kitais socialiai pažeidžiamais tautiečiais parodyti, bet kartu patiems pernelyg skaudžiai nenukentėti ir iki šiol gaunamus priedus apginti?
Lyg gyva žuvis ant keptuvės blaškosi ne tik visos Seimo frakcijos, bet netgi specialioji darbo grupė, kurią I.Degutienė sudarė sprendimams apibendrinti.
Šioje grupėje – ir etikos sargų galva A.Salamakinas. Tačiau net šis parlamento žilagalvis, užburtas nuomojamų limuzinų spindesio ir užsikrėtęs visuotiniu jauduliu, pradėjo elgtis neįprastai.
Darbo grupė ėmė slapstytis nuo viešumos, rengia nenumatytus ir „neoficialius“ posėdžius, kuriuose, aišku, ieškoma atsakymo į vienintelį amžinąjį klausimą: „Ką daryti?“
Pasimokytų iš A.Baukutės ir jos kompanijos!