Atminimo žvakutės išėjusiems
Pakruojo rajono Žeimelio seniūno pavaduotoja Vitalija Dobrovolskienė norėtų, jog šiaurinės Lietuvos pakraštyje, Lietuvos – Latvijos pasienyje, įsikūrusioje Žeimelio seniūnijoje, kurioje plyti trisdešimt dvi kapinės, visose sužibėtų atminimo liepsnelės.
Seniūno pavaduotoja neabejoja, jog atminimo ugnelės įsižiebs Akmeniškuose - vienintelėse Pakruojo rajone – rusų stačiatikių kapinėse, dviejose Žeimelio, taip pat Mažučių, Diržių, Bardiškių, Laumekių, Moniūnų, Maldžiūnų, Noreikų, Norkūnų, Staškevičių, Žičiūnų ir Steigvilių kapinėse.
Sutvarkytos vienintelės riboto veikimo kapinės Petronėliuose ir dar keturiolika kapinių, kuriose nauji kauburėliai nebeiškyla.
XXI amžiaus akibrokštas - toli nuo didmiesčių nutolusias ir beveik negyvenamuose kaimuose esančias kapines pastaruoju metu vis dažniau prisimena Anapilio valdas naktimis siaubiantys plėšikai.
Kelių senyvų sodiečių gyventojai Žičiūnuose rytą negalėjo patikėti savo akimis. Prieš ketverius metus seniūnijos nupirktos ir kapinių aptvertos pusė tvoros po nakties nebebuvo. Policija apklausė šalia plento prigludusio kaimo sodiečius, bet iš trijų ten gyvenančių, kurių du jau garbaus amžiaus ir sunkiai sergantys – nė vienas nieko konkretaus nepasakė. Materialinė žala beveik 300 litų. Dar didesnė moralinė.
Dauguma miestelio ir seniūnijos jaunimo didmiesčiuose, tolimuosiuose ir artimuosiuose užsieniuose „kala“ pinigus. Likę - tolimuosiuose reisuose. Miestelyje vien garbaus amžiaus žmonės. Jie jaučia pareigą deramai sutikti tradicines lietuvių šventes – visų Šventųjų ir Vėlinių dienas.
Senyvi žeimeliečiai baiminasi, kad jau šį mėnesį vėluos arba sumažės ir taip vargana jų pensija. Neturintys darbų stengiasi kaip nors prasimanyti žvakutėms ir gėlėms pinigų.
Dienai prabrėškus žeimelietė, aštuntą dešimtį įpusėjusi Emilija Norvaišienė, tempia vienuolika maišų į miestelio gale esantį obuolių supirkimo punktą. Kiek gaus už parduotus obuolius ir ką pirks žeimelietė?
„Gal dešimt, devynius, o gal užteks ir aštuonių litų. Kiek norės – tiek ir atseikės“, - pusdienį išsėdėjusi ant obuolių maišų žeimelietė nuolankiai laukia į anūkus pagal amžių jai tinkančio bendrovės „Vaistora“ supirkėjo sprendimo.
Pastarasis nesako obuolių supirkimo kainų net žurnalistui.
Žeimelietė mano, jog tokių pinigų turėtų užtekti nusipirkti dviems žvakutėms ir galbūt dar pigiausioms, iki pavasario išsilaikančioms, dirbtinėms gėlėms.
Gyvųjų pavydas
Greit dešimtmetis, kai Pakruojo rajono Žeimelio seniūnijos Lauksodžio kapinaitėmis rūpinasi Elena Simonavičienė. Čia palaidotų ir kasmet bent dukart iš tolimiausių Lietuvos vietovių atvažiuojančiųjų likimai kapų prižiūrėtojai – tarsi seniai perskaityta knyga.
Sodiečiams priprašius ji sutiko užsiversti ant savo pečių sunkią kapų prižiūrėtojos naštą. Kartu su tuomet gyvųjų tarpe buvusiu savo vyru, kirto kapinių gale augančius alyvų krūmus, tempė pasieniuose išmestus akmenis, šiukšles. Kasmet, prieš tradicines šventes, Žeimelio seniūnui Algirdui Budnikui padedant rūpinasi, kad būtų išlygintas keliukas į kapines. Neseniai pastatė lauko tualetą, apsodino padovanotomis tujomis. Artėjant visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms vietos ūkininkai pasiūlė talkomis praplėsti automobilių stovėjimo aikštelę.
„Darbai baigiasi, atvažiuosime trise. Kitapus Beržtalio upelio – mano žemės. Vienas su pakrovėju kraus, kiti traktoriais veš. Atvykusiems svečiams - patogumas ir staigmena“, - siūlėsi pagalbon aktyviausieji ūkininkai. Kaip tarė – taip padarė.
Prisikabinę prie traktorių priekabas nuvažiavo vietinės medžiagos, už upelio, kad ir molingo, bet žvyro. Bet čia, kaip iš dangaus – uniformuoti pareigūnai.
„Kasate žvyrą savavališkai, kur leidimas ponia?“, - po šio klausimo kapininkei rankos, kojos aptirpo.
Vienas talkininkas išsigandęs pareigūno su traktoriumi perlėkė Beržtalio upelį, kitas beskubėdamas dingti iš akių tikrintojui sulaužė priekabos rėmą. Gerai dar, kad valdininko būta protingo – malkų iš degtuko nepriskaldė.
Bet kapinaičių stovėjimo aikštelės talkininkams taip ir nepavyko sutvarkyti. Jei seniūnas tesės pažadą, pagerėjus ekonominei situacijai atvežti skaldos, tai bent jau kitąmet svečiams ant ganyklų nebereikės statyti mašinų.
Visuomenininkės naštą E.Simonavičienė užsivertė ne todėl, kad jų sodyba greta kapinaičių. Jau anuomet gimtinės žemė buvo priglaudusi tragiškai žuvusį sūnų – dvidešimt ketverių Vygandą. Dabar moteris mini ir pirmąsias vyro Jono netektis metines.
„Čia ilsisi iš Mažučių kilusi viena garsiausių Lietuvos krepšininkių, ten palaidoti žinomo prokuroro, toliau - girininko tėvai, ten žymaus verslininko seneliai. Čia po vietos chuliganų išpuolių apvogti ir kankinti, bet per stebuklą išlikę gyvi sau paminklą kapinėse pasistatė garbaus amžiaus steigviliečiai.
„Norėtųsi ir man čia kažkada atgulti, kad matyčiau aplinkui tvyrančius visą gyvenimą žemei ir trims vaikams pašventusių tėvų laukus, - tarsi rezervavo sau vietą Lauksodžio kapinėse aukštas pareigas Vilniuje užėmęs Saugumo departamento karininkas.