Kelte, plukdančiame iš Kretos sostinės Herakliono į Santorino (Tyros) salą, keleivius pasitinkantis akiniuotas vyriškis su kiekvienu sveikinosi užmesdamas akį į bilietą, kiekvienam rodė, kaip surasti savo vietą.
„Sveiki, į dešinę, vidurinė eilė iš krašto“, — priėjus išbėrė graikas. Bet grąžindamas bilietą pasmalsavo: „Jūs iš kur atvykote?“
Kretiečiai to klausia dažnai. „Jūs iš kur?“ — nepavargsta teirautis nuolat kviečiantys pas juos užsukti parduotuvėlių, tavernų šeimininkai, pajūrio kavinių padavėjai ir net kalnų miestelių pakelėse prekiaujančios senutės. Atsakymas ne tik patenkina jų smalsumą, bet ir leidžia spėti dėl turisto finansinių galimybių.
„Iš Lietuvos!“ — išgirdęs atsakymą nežinia kodėl apsidžiaugė keleivių srautą kelte reguliuojantis vyriškis ir staigiai iš anglų kalbos persimetė į rusų.
„Jūsų šalies moterys — nuostabios: gražios, šiltos, malonios. Bet vyrai — labai blogi. Jie be galo abejingi, visai nekreipia dėmesio į savo moteris ir jų negerbia“, — pamiršęs jo nurodymų laukiančius keleivius nuomonės apie lietuves ir lietuvius skubėjo pareikšti Dimitriu prisistatęs graikas.
Šalia nebuvo nė vieno lietuvio vyro ir mintyse pripažinau, kad graiko žodžiuose yra daug tiesos, bet neginti savo tautiečių vis tiek negalėjau.
Tačiau mano aiškinimai, kad Lietuvoje yra ir gerų vyrų ir kad su vienu tokių net gyvenu, graiko neįtikino.
Skeptiška veido išraiška išklausęs mano gynybinę kalbą jis abejoti neleidžiančiu tonu pareiškė: „Gal vienas iš dešimties geras vyras pas jus ir yra, bet tikrai ne daugiau. O moterų — mažiausiai devynios iš dešimties tiesiog puikios“, — savimeilę glostančias išvadas toliau dėstė Dimitrios.
Vieną savo civilinę santuoką nutraukęs vyras prisipažino: kitoms vedyboms jis norėtų susirasti žmoną, kilusią iš mūsų šalies. Tiesa, jam prireikė pasitikslinti, ar Lietuva — tai ta, kurios sostinė Vilnius, ar ta, kurios — Ryga.
Mat latvės irgi gražios moterys, tik jos ne tokios šiltos ir mielos kaip lietuvės. O jų vyrai, graiko akimis, už mūsiškius ne ką geresni.
Išvadas apie paskirų tautų vyrus, moteris ir jų tarpusavio santykius Dimitrios daro kurortinio sezono laikotarpiu kasdien stebėdamas turistus ir su jais bendraudamas. Labiausiai jam patinka bendrauti su moterimis.
Spėjau, kad ir griežtas išvadas apie lietuvius vyrus jis padarė remdamasis moterų vertinimais. Bet graikas tai užginčijo: jis esą pats viską mato.
„Ką aš turiu manyti apie vyrą, kuris leidžia savo moteriai eiti su manimi gerti kavos ar vyno, jeigu ją pakviečiu“, — stebėjosi Dimitrios.
„Kad jis išmintingas ir tolerantiškas žmogus, nelaikantis moters savo nuosavybe“, — pasufleravau. Akinių stiklų padidintos graiko akys dar labiau išsiplėtė. „Bet juk vyras tokiu elgesiu parodo, kad moteris jam visai nerūpi“, — graiko veide atsispindėjo nuoširdi nuostaba.
Jau kelinti metai iš eilės gegužę, prasidėjus turizmo sezonui Kretoje, Dimitrios iš Graikijos sostinės Atėnų, kur dirba šeimos restorane, išvyksta į Kretą.
Iki pat spalio pabaigos jis dirba kelte, plukdančiame turistus į Santorino salą. Oficialus jo darbas — bare.
Bet į savo darbo vietą Dimitrios nueina tik išvydęs prie baro priėjusius klientus. Visą kitą laiką jis leidžia plepėdamas su turistais. Dažniausiai jo pašnekovėmis tampa dailiosios lyties atstovės.
Graikas jas apiberia komplimentais, kai kurias pakviečia susitikti po darbo. „Nemažai žmonių, su kuriais susipažįstu kelte, vėliau užsuka ir į mano restoraną Atėnuose“, — džiaugėsi laisvai rusiškai kalbantis Dimitrios.
Priminęs, kad jo vardas — labai senas graikiškas, jis tikino turėjęs auklę rusę, o vėliau šią kalbą ištobulinęs sovietmečiu studijuodamas lengvąją pramonę Kazachijos universitete.
Kaip graikas ten atsidūrė? Ilga istorija, kurios Dimitrios pasakoti nepanoro. Jis mieliau kalbėjo apie tai, ką pastebi plaukiodamas keltu.
Remdamasis šiais stebėjimais apie įvairių šalių žmones graikas susidarė savo nuomonę. Ir neabejoja, kad ji teisinga, nes atostogaudamas žmogus atsipalaiduoja ir pasirodo, koks yra iš tiesų.
Negailestingai Dimitrios vertino ne tik Lietuvos vyrus. Žodžio, kuriuo jis apibūdino estus, neskirstydamas jų į vyrus ir moteris, iš pagarbos mūsų kaimynams nerašysiu. Bet jų pasipūtimas po tokio vertinimo tikrai turėtų sumažėti.
Baltarusių ir ukrainiečių Dimitrios kelte sutinka nedaug. Jie graikui atrodo lyg kažko išsigandę, įsitempę. Savo nuomonės apie rusus jis nedėstė, nes nenorėjo, kad ją išgirstų dvi priešais sėdinčios, nors ir miegančios rusės.
Kretą pamėgę prancūzai, britai ir vokiečiai graiką erzina išpuikimu ir įsivaizdavimu, kad yra aukščiau už kitus. „Man jie visai neįdomūs“, — išdidžiai pareiškė Dimitrios.
Jis keletą metų yra dirbęs Vokietijoje ir visai nenorėtų gyventi kaip vokiečiai. „Jie nieko daugiau nežino — tik darbą. Dirba iki vėlumos, paskui užeina išgerti alaus ir eina namo. Iš ryto vėl pradeda viską nuo pradžių. Ir taip gyvendami dar įsivaizduoja esantys kažkuo pranašesni už mus“, — piktinosi Dimitrios.
Jis įsitikinęs, kad gyvenimu reikia džiaugtis, o ne aukoti jį darbui ir nuobodžiai monotonijai.
Savo darbą kelte graikas vadina pramoga, teikiančia malonumo ir duodančia galimybę kasdien bendrauti su naujais žmonėmis.
„Aš esu psichologas, kosmetologas, masažo meistras ir penktosios kategorijos virėjas. Dirbu visose srityse po truputį, nes užsiimti tik viena būtų nuobodu, o eikvoti gyvenimo nuoboduliui nenoriu — jis turi teikti malonumą“, — savo filosofiją dėstė graikas Dimitrios.
Kretos saloje, į kurią jis atvyksta prasidėjus sezonui, panašios filosofijos šalininkų teko sutikti ne vieną.
Škotas Alistairas prieš penkerius metus įsikūrė Kretos kalnuose ir įsteigė čia asiliukų prieglaudą. Norint ją pasiekti tenka važiuoti kalnų žvyrkeliu. Atvykėlius pirmiau nei šeimininkas pasitinka trys šunys ir storulė ožka.
„Mano draugė kažkada lankėsi Kretoje ir pasakė labai norinti čia gyventi, kai vaikai užaugs. Aš tuo metu labai daug dirbau, važinėjau po daugelį Vakarų Europos šalių. Tačiau tik kai atvykome čia ir įsikūrėme, supratau, ką reiškia jaustis laimingam“, — prisipažino škotas.
Juodu su drauge turistams rengia iškylas į kalnus. Tiesa, to pageidaujančių turistų nėra labai daug ir poros pajamos negausios, bet ieškoti prabangesnio gyvenimo škotas neketina.
Asilus jis globoja, nes šių gyvūnų vyrui labai gaila. Jie Kretoje — pagrindinė darbo jėga, bet kai kurie kretiečiai su jais elgiasi labai žiauriai: daužo lazdomis per snukius, o nusprendę atsikratyti palieka likimo valiai.
Alistairas asilus priglaudžia ir duoda jiems vardus. Jis labai užrūstino kretiečius vieną savo globotinių pavadindamas Georgiu — populiariausiu Kretoje vyro vardu.
Tačiau ant jūros kranto esančio viešbučio restorano padavėjas Georgios nežino, kad salos kalnuose yra jo vardu pavadintas asilas, ir pykčiu sau gyvenimo nekartina.
Padavėjas Georgios moka lietuviškai pasisveikinti, padėkoti ir paklausti, kaip sekasi. Kad sezono laikotarpiu, kai į Kretą priplūsta turistų, jam neretai tenka miegoti tik tris valandas per parą, padavėjas pasakojo angliškai.
Bet jis tai pasakojo ne guosdamasis, kaip sunkiai dirba, o džiaugdamasis, jog Kretą turistai taip myli, kad jam tenka dirbti beveik visą parą.
Bet juk tai vargina? „Kretoje pavargti neįmanoma“, — su patenkinto žmogaus šypsena veide atšovė kretietis Georgios siūlydamas kelionės kalnų serpantinais nuovargį nuplauti vietiniu vynu.