„Vadinti tai kokia nors viešųjų ryšių akcija būtų tikrai nelabai rimta“. Tai, gėrėdamasis savo, B.Lubio ir dar kelių sunkiai prisijaukintų organizacijų išpūstu burbulu – Nacionaliniu susitarimu, praėjusios savaitės viduryje ištarė A.Kubilius.
Vis dėlto premjeras galėjo tos pačios dienos vakarą, dar nesuspėjus nudžiūti parašams, nuvežti tą popierių į Seimą ir paleisti per parlamentarų rankas su tokiu prierašu: „Įsipareigoju balsuoti „už“ – vardas, pavardė, parašas“. Pradžioje būtų užtekę ir tądien vykusio paties A.Kubiliaus partijos Seimo frakcijos ir prezidiumo posėdžio.
Įdomu, kiek iš 46 premjero ganomųjų būtų padėję savo pačių parašus?
„Apačios nebenori, viršūnės nebegali, Vyriausybės žlugimas – nebe už kalnų, o visa jos politika – klaidinga“. Virš sutelkiančiojo lyderio, permerkto tokių „komplimentų“ liūties, skėtį mėgino išskleisti tik kelios rankos, tarp jų – ir tvirta karo ministrės R.Juknevičienės ranka.
O čia dar ir V.Landsbergis su savo partijos politinio tyrumo prievaizdų komitetu! Jau kitą dieną jie konstatavo tai, kas buvo akivaizdu jau anksčiau, – oficialiai pakvietus Darbo partiją prisidėti prie koalicijos padaryta elementari ir kvaila klaida.
Ir ne vien lemtinga etinė bei viešųjų ryšių klaida. Apie tai, kad dešinieji visų kitų, išskyrus 100 tūkst. už juos iki grabo lentos balsuosiančių ištikimųjų, akyse persirėžė vidurius, net nebeverta kalbėti. Tačiau visiškai šauta pro šalį net grynai pragmatiniu požiūriu.
Europarlamentaro mandatu nuo lietuviškos Temidės prisidengęs V.Uspaskichas pastatė dešiniuosius į tokią pozą, apie kurią pats mėgsta viešai kalbėti. Akivaizdu, kad jis net neketina rimtai remti dabartinės valdžios. Paramos prašymus, garsiai kvatodamasis iš sulinkusios ir ranką ištiesusios pagrindinės valdžios partijos, jis naudoja tik savireklamai.
Be to, dabar labai abejotina, ar su V.Uspaskicho pavaldiniais bus įmanoma susitarti net dėl pasyvios, šešėlinės paramos Seimo salėje.
Tad neišvengiamai teks susilenkus eiti pas visus kitus, kurie taip pat ne kartą išvadinti valstybės griovėjais. O jų visų, kaip ir V.Uspaskicho, politinė strategija šiuo metu yra labai paprasta: „Tegul jie ten murdosi, o mes pažiūrėsim“.
Taigi žvelgiant į padėtį, kuri susiklostė aplink valdžią ir pirmiausia pačių dešiniųjų viduje, kyla natūralus klausimas: ar tai pabaigos pradžia?
Vis dar nežinia, ar įsisiūbuojantis maištas prieš A.Kubilių taps tikru ir organizuotu judėjimu siekiant jį atstatydinti iš partijos pirmininko ir premjero postų. Mat patys maištininkai – pakrikę ir neturi vedlio.
Tuo lyderiu galinti tapti Seimo vadovė I.Degutienė, regis, tik stebi padėtį. Tiesa, ji buvo laikoma viena karštų sąjungos su Darbo partija šalininkų.
Kas žino, gal A.Kubilių į daiktą, kurio net V.Landsbergis nenori įvardyti, patupdęs manevras buvo jo ir R.Juknevičienės konkurentės I.Degutienės gudrybė?
Kitas žlugimo scenarijus – kitų metų biudžetas, perėjęs Seimo košę, virsta kažkuo panašiu į V.Uspaskicho antikrizinį planą. Tuomet Vyriausybei teliktų pasitraukti.
Tačiau regint, kaip tvirtai ši valdžia spaudžia savo krėslų ranktūrius, galima prognozuoti, kad ji mėgintų tempti net ir su nepatvirtintu biudžetu. Juolab kad Seime nėra jokios realios politinės alternatyvos dabartinei dešiniųjų valdžiai.
Tačiau pati tvirčiausia premjero kėdės atrama, ko gero, būtų naujas Nacionalinis susitarimas dėl Seimo narių parlamentinių išlaidų ir limuzinų neliečiamumo artimiausiems trejiems metams. Arba net tas lėšas padidinant, suradus rezervų iš apkarpytų pensijų.
Juk būtent šie limuzinai – vienintelė vertybė, dėl kurios šiais telkiančios lyderystės laikais politikoje dar sutariama nacionaliniu mastu.