Pamenate, vasarą Siao turėjo rimtų sveikatos problemų: siaubingai sopėjo sąnarius, vos paeiti vargšas galėjo ir baisiai karščiavo – temperatūra siekė mirtiną ribą. Antrą sykį nebekartosiu, kaip veterinarai iš Filaretų gatvės mano brolį kankino, o mūsų šeimininkus mulkino ir visiškai ištuštino jų kišenę. Tačiau šią liūdnoką istoriją vis tiek jums baigsiu pasakoti.
Po bergždžių procedūrų Siao savijautai akivaizdžiai pablogėjus, mano šeimininkai iš minėtosios klinikos paėmė jo gydymo išrašą (beje, už jį gydykla nurovė 12 litų – niekinga suma, palyginti su bergždžių procedūrų kainomis). Įteikdamas šį dokumentą mėsininkas Mindaugas dar spėjo švelniai ir saldžiai priamsėti, kad „visi kolegos priėjo vieningos galutinės išvados“, jog Siao yra „greičiausiai genetiškai brokuotas“ ir jį reikėtų užmigdyti – ne už dyką, žinoma, – bet esą „tai dar negalutinė išvada“. Na, labai „konkretu“ iš gydovo pusės.
Spėdami, jog tokiu būdu veterinaras tik suka uodegą kažką bandydamas nuo mūsų nuslėpti, su šeimininkais pradėjome tyrinėti gautą Siao „gydymo“ istoriją. Paaiškėjo, kad visą tą laiką, kol jam buvo leidžiamos lašelinės, šundaktariai mums melavo: nors apsiputodami prisiekinėjo, kad duoda tik nesteroidinius preparatus, išrašas byloja ką kita – Siao gavo ir dozę cheminių steroidų, o jie jaunam šuniukui gali pakenkti.
Įdomiausia, jog jam buvo duodami vaistai, kurie sukelia neigiamą šalutinį poveikį skydliaukei, nors keturkojų „specialistai“ lyg ir turėtų žinoti, jog mūsų veislei ir taip būdingos skydliaukės problemos. Ir vis dar mums atrodo didžiausia mįslė, kodėl Siao buvo pripumpuotas antibiotikų, jei jis jokios infekcijos neturėjo?
Vargu ar į šiuos klausimus galėtų atsakyti tos prakeiktos klinikos darbuotojai, kurių iš tiesų net šundaktariais nepavadinsi. Mat, kaip vėliau sužinojome, vienas jų – Alioša – specializuojasi egzotinių gyvūnėlių gydymo srityje, kitas – Pavelas – skelbiasi esąs gyvūnų odos ligų žinovas, trečias, skaidriomis O.Benderio akimis, įsikūręs Žvėryno filiale, kastruoja katinus, o pats Mindaugas, anot nuo jo nukentėjusių gyvūnų savininkų, – buvęs žmonių gydytojas, bet dėl ilgesnio lito ilgainiui persikvalifikavęs į veterinarą, be to, už keturkojo numarinimą Lietuvoje atsakyti nereikia, taip sakant, galima išdarinėti ką tik panorėjus ir likti nepakaltinamam bei nenubaustam.
Todėl, praradęs paskutinius sąžinės ir atjautos likučius, veterinaras gali sau leisti nelaimėlio šeimininkams neprisipažinti, jog ėmėsi gydyti sutrikimą, apie kurį nė teoriškai neišmano, ir žiūrėdamas tiesiai į kenčiančiųjų akis, diagnozuoti ligą, kurios nėra, paskui, iš žmonių išmelžęs jau solidžią sumelę už gyvūno suluošinimą, pasiūlyti jį numarinti, nes iš to galima galutinai pasipelnyti.
Žinoma, jūs turite teisę skųstis Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, bet pretenziją privalanti tirti komisija įsteigta “ant durniaus” - greičiausiai tik tam, kad kuo ilgiau vilkintų laiką, kol aukos nuoskaudą pamirš ir praras viltis iškovoti teisybę per valstybines institucijas, kurias piliečiai išlaiko, kaip mano šeimininkai tvirtina, iš savo mokesčių.
Beje, mano augintojų žiniomis, dar nėra buvę atvejo, kad minėtoji kontora pripažintų, jog keturkojui gydymas buvo taikytas neteisingai, ir iš šunžudžio, pardon, veterinaro atimtų licenziją.
Bet labiausiai mane stulbina žmonių, kurie pagal išsilavinimą ir profesiją gyvūnui turi gelbėti gyvybę bei rūpintis jo sveikata, požiūris į mus kaip į daiktus: jei reikia tik truputį daugiau žinių nei dukart du lygu keturi, kantrybės ir pastangų gydant, tai jau keturkojis prilyginamas brokuotam batui, kuriuo reikia atsikratyti.
Tokių samprotavimų pasigirsta ir iš pačių šunologų. t.y. kinologų, ir net sveikus amsius auginančių žmonių: ko čia vargstate, užmigdykite, ir problemų – kaip nebūta.
Vadovaujantis šia logika, ir visi dvikojai Žemės planetos gyventojai, susirgę kokia nors retesne liga, iš karto turėtų būti galabijami, o šios „akcijos“ iniciatoriai ir propaguotojai galėtų guostis „nabagui“ padarę paslaugą – išlaisvinome jį iš kančių, užuot ieškoję būdų, kaip jas palengvinti ir kaip žmogėnui grąžinti gyvenimo pilnatvę.
Mano šeimininkams nė akimirką nekilo mintis atsikratyti Siao. Jiems atrodo normalu, kad gyvūnui susirgus, jį, jau kaip silpnesnę būtybę, reikia slaugyti ir gydyti, o ne žudyti. Tad neprarasdami vilties, jie kreipėsi į keletą kitų gydovų. Būta sąžiningų veterinarų: išgirdę, kokios bėdos kamuoja Siao, tik prisipažino, jog šioje srityje jie nesispecializuoja ir yra bejėgiai padėti.
Beje, vienas visai neblogas keturkojų specialistas tikrai nenusipaistė teigęs, kad Siao turi sutrikimų endokrininėje sistemoje. Jis dar pažymėjo, jog Lietuvoje yra vos pora veterinarų, išmanančių šias šunų problemas, ir reikėtų kreiptis į juos.
Na, bet mano šeimininkai, žinodami, kaip endokrininius reikalus menkai išmano žmonių gydytojai, nusprendė, kad tie keli minėti veterinarai profesionalai apie su hormonų veikla susijusias gyvūnų problemas realiai nerauks nė velnio.
Užtat mano šeimininkai, jau nebenorėdami Siao farširuoti cheminiais surogatais, ėmė jį gydyti patys vaistažolių nuovirais. Ir man teko jų paragauti. Bjaurūs, kartūs srėbalai. Kad Siao juos laktų, šeimininkai ėmė gudrauti: į indelį pylė medutį, dėjo razinų, visaip apgaudinėjo mano apykvailį brolį, kad šis nebėgtų nuo tų žolių (manęs tai taip lengvai neapmausi).
Ir ką jūs sau galvojate – tie neišpasakyto šlykštumo sriuobalai pasirodė esą veiksmingi! Po mėnesio vartojimo Siao dingo skausmai, jis pradėjo normaliai vaikščioti, maskatuoti uodegą, temperatūra krito, vėl atgijo jo žvėriškas apetitas – toks, kad jau net mane, nepasotinamą ėdrūną, apėda ir dar taikosi įkirsti man į ausį bei lipa ant manęs begėdis... Tai dabar vėl galiu nenuobodžiaudamas laiką leisti su atkutusiu broliu.
Jis vėl pradėjo žiūrėti TV – tai, beje, vienas mūsų didžiausių pomėgių rudenėjančio spalio vakarais, kai visi kaulai jau apgraužti ir kai lauke jau esame atlikę visus būtinus reikalus. Tada įsitaisome prie kažką skaitančių ar rašančių šeimininkų kojų ant prabangaus persiško kilimo. Aišku, kai anie nemato, kartais myžtelim po lašelį. Paskui, žinoma, šeimininkai pradeda nosį raukyti, įtaria mus padarius kažką nedoro, bet negali ant mūsų pykti, nes nematė, o mes neišsiduodame.
Esame įsitikinę, kad šiais neramiais laikais, kai ir žmonės vis įžūliau kėsinasi vieni į kitų teritoriją, reikia žymėti savąją – ne tik tą, kuri lauke, bet net ir tą, kuri yra namie. Kad visiems saugiau būtų – maža ką.
Taigi, truputį papiktnaudžiavę ant kilimo, vėpsom į spalvotą ekraną. Žinių reportažai, kažką užsienio kalbomis vapančios galvos mums ne taip įdomu kaip vietinių „fyfų“ ir narcizų pasistaipymai. Sekdami Lietuvos elito gyvenimą, pastebime, kad laikui bėgant net ir stumbrai atsiduria po išsipusčiusių telyčių kanopomis.
Prisipažinsiu, kad stebėdamas pasidabinusias telyčaites, susinervinęs ar įsismaginęs kartais net užloju, o šeimininkams atrodo, jog sargauju, ir giria mane už budrumą. Bet aš iš tiesų tokiu būdu diskutuoju su Siao apie tai, kur ritasi šitos vargų šalelės, kurioje gyvename, pramogų pasaulis.
Būna, pasvarstome, kodėl TV eterį užėmusios visokios isteriškos kalės, nuo ryto iki vakaro svajojančios tapti žvaigždėmis, ir papūstaskruosčiai plokščiapėdžiai, į pingvinus panašūs gelbėtojai, stilistai apsišaukėliai, dar nespėję pieno nuo lūpų nusivalyti, nieko nesukūrę, niekaip žmonių anei gyvūnų rūšiai nenusipelnę. Bet svarbiausia ne tai. Man pasipiktinimą kelia toks jų provincialumas, kuriuo netvoskia net nuo kaime prie būdos pririštų bobikų.
Pastarieji, nors ir sukasi tik apie savo ašį, kiek pavadys leidžia, ir nors negali pasigirti aukšta kilme (tiesą sakant, išvis neturi kilmės dokumentų anei šuns paso), bet sveiko proto tai tikrai turi ir mieli yra. Nepalyginsi su per klaidą garsiu tapusiu kirpėju Mantu: nei asmeninio žavesio, nei išprusimo, nei skonio, tik begalinis įžūlus gaidiškas pasipūtimas ir troškimas būti dėmesio centre. Kvailas beveislis, kuriam vieta kur nors tarp povų ir kalakutų.
Kita vertus, nėra ko ir stebėtis, kad tokie niekam tikę dvikojai padarai veržiasi ant pakylos, į sceną ir prie valstybės lovio. Juk Marijos žemės žmonių aukštuomenė mažai kuo nuo kriuksių ir kiemo sparnuočių skiriasi - dažnas jų išties užaugęs prie tvarto, o dažna jų – tarpuvartėje, tik neseniai mėšlą iš panagių išsikrapštė. Na, ir pažvelkite, kaip gyvuliškai jie visi kemša viešuose furšetuose! Mano šnipas po putros srėbimo gražiau atrodo nei jų snukiai per tariamo elito pokylius.
Taigi, kad jūs žinotumėte, kokios kvaišos į tautos žiedą per kitų galvas ir per savo uodegas braunasi! Netgi manau, jog ir vištos tokias savo intelektu lenkia. Va, teko vėpsoti ilgakojų pamaivų, siekusių gražiausios lietuvaitės karūnos, konkursą. Kvatojome ir net raitėmės ant to minėto persiško kilimo su Siao visą vakarą po to, kai išsižiojo viena didžiaakė didžiakrūtė brunetė, paklausta, su kokiomis šalimis Lietuva sieną turi. Ir pradėjo panikė vardyti - Estija, Vokietija, Olandija, Skandinavija...
Bet daugiausia lojome, kai ta pati į gražiausios panelės titulą besitaikiusi patelė negalėjo atsakyti, kas parašė eilėraštį „Trakų pilis“. Net ir aš, nebaigęs jokios mokyklos, tai žinau! Maironis jums – ne koks konteinerių katino ir net ne kokio nors seimūno švaistūno, o garsaus lietuvių poeto vardas.
Kita gražuolė garbanė savo urvinį intelektą demonstravo, sakydama, kad Darius ir Girėnas perskrido Atlantą ne tai XIV, ne tai XV amžiuje.
O štai tokia dainorėlė, man asmeniškai – viena gražiausių tame realybės šou, komisijai negalėjo atsakyti, kas yra Lietuvos premjeras. O aš vis svarstau – kaip įmanoma nežinoti tiek nuostolių valstybei, mums visiems pridariusio premjero, snukiu ir mentalitetu panašaus į bulterjerą, pavardės?
Tad peršasi išvada, kad mokslininkai, kurie neseniai paskelbė, jog šunų intelektas atitinka dvejų metų amžiaus vaiko intelektą, buvo neteisūs.
Aš patikslinčiau, kad panašu, jog dažnas šunėkas savo žiniomis ir bendru pasaulio suvokimu lenkia ne tik dvidešimtmetes dvikojes urvinukes, kurios trokšta save matyti per TV ekranus ir ant blizgančių glamūrinių žurnalų viršelių, bet ir pusamžius valstybės vyrus, siekiančius rimtos politinės karjeros ir sočios ateities sau, savo artimiesiems bei giminėms.
Užtat baigdamas šį palojimą, apibendrinsiu, kad XXI amžiuje ribos tarp žmonių ir gyvūnų intelekto nyksta. Arba mes, šunys, sparčiai tobulėjame, arba vyksta Homos sapiens rūšies regresas. Žiūrėk, vieną dieną ir persikels gyventi į medžius, kaip kad tatai darė tolimi jų proprotėviai ponai beždžionės. Laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų. Viena galiu jau dabar pasakyti – kad mūsų atmintis už žmonių tikrai geresnė, beveik krištolinė: mename ir gera, ir ypač pikta.