- Ar atlikdama savo tyrimą radote daug panašumų, kaip Europos jaunimas įžengia į suaugusiųjų pasaulį?
- Taip, Europos jaunimas turi daug bendrų bruožų, bet jie labiausiai susiję su bendrais siekiais ir vertybėmis – siekiu gyventi nepriklausomą ir autonomišką gyvenimą, noru turėti pakankamai laiko savo tobulinimui, laisvės pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau nors siekiai visur panašūs, jaunųjų europiečių likimai įvairiose šalyse susiklosto skirtingai, priklausomai nuo socialinės apsaugos sistemos, darbo rinkos ir aukštojo mokslo struktūros. Iš savo tyrimo, manau, galiu daryti išvadą, kad suaugusiųjų gyvenimą pradedantys europiečiai labiausiai norėtų gyventi Danijoje arba kitoje Skandinavijos šalyje.
- Ar per pastaruosius 50-60 metų pasikeitė universitetų vaidmuo?
- Palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar studijų universitete reikšmė akivaizdžiai pasikeitė. Trumpai tariant, dabar mokaisi daugiau, o uždirbi mažiau. Per pastaruosius 50 metų visose Europos valstybėse aukštasis išsilavinimas tapo labiau prieinamas.
Ankstesnėms kartoms universiteto diplomas garantavo socialinį statusą ir profesinę sėkmę. Šiandien jis nebeatveria visų durų darbo rinkoje ir apskritai visuomenėje. Netgi galima sakyti, kad šiandien į darbo rinką ateinantys žmonės, skyrę daug laiko ir pastangų studijoms, jaučiasi apgauti pažadų apie socialinę integraciją. Smukusį universitetų diplomų statusą liudija Ispanijos judėjimas „Mileurista“, vienijantis diplomuotus jaunuolius, kurių alga nesiekia 1000 eurų.
- Kuo skiriasi jaunųjų europiečių patirtis skirtingose šalyse?
- Kad galima būtų atsakyti į šį klausimą, reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių, tokių kaip santykis su šeima, studijomis, darbu, ateitimi, pilnametyste. Kiekvieno žmogaus asmeninė patirtis skirtinga, bet galima išskirti bendrus kai kurių Europos šalių bruožus. Danijoje ir apskritai Skandinavijos šalyse tapti suaugusiu žmogumi pirmiausia reiškia „surasti save“, rasti kelią, kuris nebūtinai turi sutapti su tėvų. Tam ši visuomenė savo jauniems žmonėms duoda daug laiko.
Liberalesnėse šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija, daugiau dėmesio skiriama „asmeninei atsakomybei“ - sugebėjimui greitai ir savo jėgomis pasiekti „suaugusiojo padėtį“.
Prancūzijoje ir kitose korporatinėse visuomenėse tapimas suaugusiu laikomas pereinamuoju laikotarpiu, kurį reikia skirti lavinimuisi, garantuosiančiam jaunam žmogui saugią socioprofesinę nišą. Viduržemio jūros šalyse pereinamasis laikotarpis būna ilgesnis, o suaugusį žmogų apibrėžia trys būtini kriterijai - darbas, nuosavi namai ir partneris.
- Kuris modelis, jūsų manymu, yra pats naudingiausias jauniems europiečiams?
- Sakyčiau, kad geriausias skandinaviškasis modelis. Tačiau dėl ekonomikos krizės greičiausiai jis nebus plačiau taikomas, nes jis remiasi mažu nedarbu ir dosnia valstybės parama švietimo sistemai. Galimas daiktas, kad dėl nuosmukio visi modeliai pasislinks Viduržemio jūros valstybių pavyzdžio link – tai reiškia ilgesnį laukimo ir nežinomybės laikotarpį.