Bet ar tikrai sąskaita banke yra esminis gyvenimo kokybę lemiantis veiksnys, kurį pašalinę galėtume mėgautis tikra europietiška gerove?
Aachene, nedideliame Vokietijos miestelyje, akį patraukė neįprastas reginys.
Kavinės gilumoje išniro neįgaliajam skirtas vežimėlis, vairuojamas garbingo amžiaus senjoro.
Padavėjas paslaugiai atvėrė duris. Taksi vairuotojas padėjo sočiam senjorui persikelti ant automobilio sėdynės.
Nustebino ne tai, kad nepaeinantis senukas iškvietė taksi. Labai panorėjęs ir lietuvis pensininkas sukrapštytų dešimtinę sekmadienio pramogai.
Nustebino elgesys: silpną ir pažeidžiamą aptarnavo lyg nacionalinę vertybę.
Kai kam sekasi, pamaniau. Tikriausiai koks gerbiamas vietos milijonierius.
Bet netrukus pasirodė kitas ratuotas senjoras, kurį išsivežė greičiausiai sūnus.
Prie gretimo stalo įsitaisė kelios vos krutančios damos, o jas atgabenusi jaunesnė karta nurūko savais sekmadienio popietės keliais.
Ponios nei valgė, nei gėrė. Tik paplepėjo, bet buvo ne mažiau pagarbiai išlydėtos.
Ar dažnai ką nors panašaus pamatysi Lietuvoje?
Gal gatvėje, lyg vargą, stumiamą neįgalųjį.
Bet ne kavinėje vieną, ne ankstų rytmetį turguje su vaikaičiais, ne prie koncertų salės su ne ką greičiau dar savomis kojomis judančia antrąja puse.
Gal tas vaizdas Aacheno kavinėje ir yra šeimos kartų solidarumas, apie kurį savo interneto dienoraštyje kalba teisingumo ministras Remigijus Šimašius?
Nerašyta savitarpio pagalba ir pagarba, kuri kartu su privačiais pensijų fondais turėtų perimti nunykusios ir galiausiai demontuotos „Sodros“ misiją?
Ne vien tai. Reikėtų pridėti dar ir socialinių visuomenės grupių solidarumą arba tiesiog vyraujančią pagarbą kitokiam, silpnam, specialių poreikių turinčiam žmogui.
Sakysite, gera ten jiems turtingose Europos šalyse gyventi. Pensijos ir socialinė parama neįgaliesiems už mūsų algas didesnės.
Tai tiesa. Gerą darbą turėjęs pensininkas senosiose Europos šalyse neskursta. Gali keliauti ir kitaip mėgautis gyvenimu.
Bet juk anos ponios neužsisakė nė arbatos, bet padavėjų požiūrio į jas tai nepakeitė.
Kaip būtų Lietuvoje? Negalintys eiti savomis kojomis Lietuvoje į kavines nevaikšto ir taksi nekviečia. Net ir turėdami pinigų. Per didelė rizika.
Šioje vietoje ir prasideda tikrieji gerovės skirtumai. Matuojami ne skiriamų ar gaunamų pinigų kiekiu, o požiūriu.
Dažnas pensininkas taupyti po pagalve neblogai mokančioje Lietuvoje yra gerokai turtingesnis nei atrodo. Bent jau už nieko, išskyrus studijų skolą, neturintį studentą.
Tik jo gyvenime tai mažai ką keičia. Jis nėra laukiamas ir pageidaujamas. Nes senas. Išmintingas? Na ir kas, jeigu jau sėdi invalido vežimėlyje.
Tai ir yra tikrasis skurdas, kurio negali nugalėti tradiciškai su skurdu siejami pinigai.
Gerovė prasideda tuomet, kai didesnei daliai visuomenės nebėra svarbu, kiek kojų, rankų, metų, vardinių drabužių ar naujų automobilių turi kuris jos narys.
Gyvenimo kokybė siejasi su „Sodros“ ar privačių pensijų fondų galia, bet nulemia tik jos dalį.
Kitą, kurios deficitas gerokai didesnis, galima vadinti ir tolerancija, jeigu ją suprastume plačiai. Vien tik toleruoti ar pakęsti nepakanka. Tai pasyvi tolerancijos forma.
Kas yra aktyvi? Pavyzdžiui, Artūras Zuokas, užuot pasmerkęs asocialų gyvenimo būdą pasirinkusius tėvus, dalijasi su jais savo sėkme bei laiku ir nebijo būti su jais sutapatintas.
Arba gydytoja Rima Aukštikalnienė, vežanti susirgusius savo tėviškės vaikus gydyti į Kauną ir pamirštanti pateikti sąskaitas už sunaudotus degalus, suvalgytus sūrius bei vaistus.
Tokių pavyzdžių yra daug, bet toks mąstymas ir gyvenimo būdas dar nėra dominuojantis. Daug daugiau tik keikiančių „Sodrą“, sveikatos sistemą ir Andrių Kubilių.
Labai dažnai gyvenimo kokybę nulemia paprasti dalykai, kuriems neįmanoma pritaikyti materialios išraiškos.
Ar įmanoma pinigais sustabdyti, pavyzdžiui, patyčias, kurias mokykloje vis dar patiria kas antras mokinys?
Šį deficitą užlopyti nepalyginti sunkiau, nei susiūti „Sodros“ ar kitų biudžetų skyles.
Tai net ir neįmanoma, kol visuomenėje masiškai vyrauja įsitikinimas, jog gerovę kuria arba griauna pirmiausia valdžia ir pinigai.
Įprasta sakyti, jog silpni, seni ar kitokie Lietuvoje prastai jaučiasi, nes net gydymo ir mokslo įstaigos nėra pritaikytos jų poreikiams. Ką bekalbėti apie kavines, koncertų sales ar viešąjį transportą. Ir dėl to, žinoma, kaltinama valdžia.
Tačiau visa tai – padariniai, kuriuos sukūrė vyraujantis mąstymo būdas.
Lietuvoje dominuoja jėgos kultas. Vieniems tai – pinigų galia. Kitiems – įtakos. Dar kiti išryškina savo asmenį žemindami kiekvieną, kurį pajėgia pažeminti.
***
Šis "Lietuvos ryto" apžvalgininkės komentaras trečiadienį perskaitytas per Lietuvos radiją.