Tokia ūkiška išmintimi savo politinėje veikloje vadovaujasi premjeras A.Kubilius. Svarbiausių principų jis laikosi ištikimai ir tvirtai – juk tikras konservatorius!
Koks būdavo lemiamas A.Kubiliaus argumentas visada, kai tik kas nors iš saviškių ar priešų prieš konservatorių vedlį statydavo šerį?
„Atsistatydinsiu, o jūs visi eikite ten, kur nuolatos eina televizinis A.Valinskas ir jo prototipas. Nafik!“
Vakar iš Vyriausybės rūmų išgirdome tą patį, tik bylota griežtesniu ir garsesniu tonu.
„Nepatvirtinsite mano ir mano buhalterių lipdyto kitų metų biudžeto, neliks manęs šioje kėdėje.
O tada neapsidžiaugsite. Juk į kitus metus jums teks keliauti su viena dvyliktąja šių metų biudžeto dalimi per mėnesį. Taigi jau vasarį iš Seimo visi keliausite ant tautos, negavusios pensijų, šakių“.
Maždaug tokia kuoka prieš vis labiau maištaujančių saviškių ir kraują uodžiančios opozicijos nosį vakar mosikavo A.Kubilius, diplomatiškai ragindamas „suprasti, ar yra kokios nors alternatyvos“.
Iš tiesų kam dar terliotis su kažkokiomis derybomis, vaikštinėti nuo Ainošiaus pas Kaipošių – nuo saviškių pas opoziciją ir atgal? Juolab kad iš to – nieko gero.
Antai mėgino A.Kubilius ir jo kariauna užsiimti aukštąja diplomatija – praplėsti koaliciją iki „darbiečių“ imtinai.
Planavo sužaisti rimtą partiją, surengti derybas – nesvarbu, kad butaforines. Ir kas iš viso to išėjo?
Įmynė į daiktą, kurio net pats V.Landsbergis nedrįsta įvardinti.
Todėl ir skamba grasinimai liaudies šakėmis ir visuotine griūtimi.