Nusikalstamas kelias į žlugimą

Koks paradoksas! Kiekvieną savaitę netekę darbo gatvėje atsiduria 5-6 tūkst. žmonių. Ir tai niekam nerūpi! Tūkstančiai kenčiančių sielų nieko nejaudina! Tai neva vien šių žmonių problema. O kai tik užsimenama, kad reikėtų biurokratų armiją sumažinti keliais tūkstančiais, tuoj prasideda virkavimai, kad žlugs ir valstybė, ir valstybės iždas, ir bendroji prekių paklausa.

Ar pinigai biurokratų rankose yra kitokie - auksiniai, nei gaunami įmonių darbuotojų? O gal biurokratų algos turi stebuklingą galią kažkaip ypatingai gausiai pildyti valstybės ir „Sodros“ iždus? Nereikia mistikos, pinigai vienodi. , Tačiau žmonių galvose tūno mistika.

Kai tūkstančiai įmonių darbuotojų netenka darbo, jų mokesčiai nepatenka į valstybės iždą, ir jie mažiau gali pirkti. Jei tūkstančiai biurokratų netektų darbo, procesas būtų lygiai toks pat. Tai kodėl paprasti žmonės niekam nerūpi, o biurokratai sulaukia tiek daug gynėjų?

Sunkus klausimas. Atsakius į jį taptų aiškiau, kodėl žlunga Latvija, o netrukus žlugs Lietuva ir Estija. Visur procesas tas pats. Tos pačios vėžio metastazės.

Tikra keistenybė: visose šalyse politinę biurokratiją gina ekonomistai, sėdintys užsienio, neva tai privačiuose, bankuose. Ne, neįžvelgiu sąmokslo. Tiesiog tų ekonomistų mąstymas apdorotas taip, kad jie ir gintų politinę biurokratiją. Išlaikytiniai gina išlaikytinius.

Ką jie aiškina? Ekonomistai dėsto, kad didėjantis nedarbas – blogai, o jei dar būtų atleista tūkstančiai biurokratų – būtų dar blogiau. Šie mažiau pirktų, kristų prekių paklausa ir vėl didėtų nedarbas. Trumpai tariant, suteikime biurokratams galimybę toliau vartoti, ir jie gaunamais pinigais gelbės Lietuvos ekonomiką.

O kodėl šią galimybę suteikti biurokratams, o ne paprastiems žmonėms?

Daugiau nei prieš 150 metų įžvalgusis prancūzas ekonomistas F.Bastiat'as nepaprastai aiškiais argumentais įrodė, kad pinigais vis tiek kas nors pasinaudos: arba iš mokesčių gyvenantis valdininkas Antanas, arba pilietis Žakas, jeigu iš jo tie pinigai nebus atimti. Piliečio Žako poreikiai nė kiek ne menkesni nei valdininko Antano.

Kiek teisingas susirūpinimas dėl sumažėsiančios paklausos atleidus biurokratus? Mes matome, kad dabar tūkstančiai valstybės tarnautojų gali pirkti. O ko nematome? Kad dėl to tūkstančiai piliečių negali pirkti ir skurdžiau gyvena.

Per tariamo ekonomikos pakilimo laiką 2003-2008 m. valstybės tarnautojų padaugėjo daugiau nei 10 tūkstančių. Ižde buvo pinigų, ir biurokratai sparčiai dauginosi. Ar žmonių gyvenimas dėl to pagerėjo? Šimtai tūkstančių emigravo iš Lietuvos, reaguodami į tokį „pagerėjimą“.

Bet politinei biurokratijai, mojuojančiai gėrio idealais, buvo į tai giliai nusispjauti, kol valstybės ižde netrūko pinigų. Gėrio idealai jiems reikalingi tik tam, kad būtų pateisinami nauji projektai, įdarbinami savi žmonės ir gaunami dideli „otkatai“.

2007-2008 metai - pats gėdingiausias politinės biurokratijos siautėjimo ir parazitavimo laikas. Nesvarbu, ar socialdemokratai, ar konservatoriai, ar liberalai, ar „darbiečiai“ - visi su nepaprastu atkaklumu tempė į savo pusę valstybės iždo pinigus. Kai iškilo pasirinkimas mylėti Lietuvą ar pinigus, protą aptemdė pinigai. 

2007 m. pabaigoje, priėmus labai padidintą valstybės biudžetą, vis tiek liko nepatenkinta prašymų už 3 mlrd. Lt! Būtų ižde dar daugiau pinigų, būtų dar daugiau ištampyta! O Lietuvos žmonės toliau gausiai emigruotų.

Bet tai juk liga. Mąstymo liga. Ir dabar ji reiškiasi, tik kita forma, ir stumia šalį į žlugimą.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį politinė biurokratija taip ir neišmoko vertinti valstybės iždo kitaip, nei sovietmečiu. Jie žiūrėjo ir žiūri į valstybės kišenę kaip kadaise į Maskvos kišenę - griebk, kiek gali. Ir griebia, kiek gali, derindami pinigų ištampymo planus su kitomis „priešiškomis“ partijomis.

Bet dabar tai - ne Maskvos skirstomi pinigai. Tai - Lietuvos žmonių pinigai, prievarta surinkti iš mokesčių. Tačiau politinė biurokratija kitaip veikti nemoka. Neturi kitokio, nei sovietinio, mąstymo.

Ta senų stereotipų galia ypač akivaizdžiai matyti politikų, ateinančių iš rajonų, agresyvioje nuostatoje: išmušti iš iždo pinigus. Pinigų išmušėjai be jokių idealų ir principų. Sostinės ilgamečiai politikai subtilesni, bet ne mažesnio apetito. Pats didžiųjų partijų egzistavimo pagrindas pagrįstas valstybės iždo pinigų išmušimu. Tarsi griežtu verslo planu. Nes gali kiek nori politikuoti virtuvėje ar gatvėje, bet jei neturėsi bent milijono, tu nieko nereikši politikoje. Todėl išmušėjų komandos turi išmušti pinigus saviems verslininkams, šie atmes į partijos kasą, ir tuomet partija su pinigais kažką reikš politiniame gyvenime.

Ką noriu įrodyti? Ar tai, ką rėkia gatvėje pasipiktinę žmonės: „Visi jie – vagys“? Ne, jokiu būdu. Toks galvojimas – klystkelis. „Otkatai“, be abejo, stimuliuoja kosminius projektus ir valstybės iždo pinigų ištampymą, bet tai visgi ne pagrindinė problema.

Tiek, kiek išvagiama, tėra keletas procentų nuo tų sumų, kurios beprasmiškai iššvaistomos. Yra daugybė projektų, iš kurių niekas negauna „otkatų“. Bet šie projektai netgi žymiai gausiau naikina mokesčių mokėtojų pinigus.

Per 20 nepriklausomybės metų nebuvo nė vienerių, per kuriuos valstybės tarnautojų mažėtų. Nepriklausomybės pradžioje valstybės tarnautojai prižiūrėjo didžiąją dalį šalies ūkio. Kai tas ūkis perėjo į privačias rankas, pagal elementarią logiką, valstybės tarnautojų turėjo sumažėti. Bet jų tik nuolat daugėjo. Nuolat pūtėsi viešasis sektorius, mintantis iš realiai dirbančių žmonių darbo.

Sovietų Sąjungas bankrutavo tada, kai valstybės sektoriaus, virtusio palaida bala, išlaidos žymiai viršijo pajamas. Pinigų spausdinimo mašinos sparčiai dirbo, prekių kainoms nebuvo leista kilti, todėl ėmė trūkti prekių. Valdantieji nesugebėjo suvaldyti padėties, ir imperija subyrėjo.

Lietuva, įžengusi į nepriklausomybę, buvo tokio paties bankroto situacijoje. Bet struktūrinės reformos nebuvo daromos, nes dominavo sovietinis mąstymas.

Išlaidoms trūko pinigų, todėl jie gausiai buvo spausdinami, įsisiautėjo infliacija. Vėliau privati verslininkystė, ūkiškesnis ir našesnis išteklių panaudojimas, pamažu atitolino bankrotą ir leido žmonėms atsikvėpti.

Tačiau vėžio metastazės, likusios viešajame sektoriuje, nuolat dauginosi, rydamos vis daugiau žmonių darbo vaisių. Per pinigingus 2003-2008 metus vėžys suklestėjo. O kai valstybės pajamos krito, valdantieji su baime sužiuro į tą išsikerojusį siaubūną. Reikia operacijos, o operuoti bijoma.

Kokio dydžio turi būti operacija? Oponentai kartais meta skeptišką argumentą: „Na, gerai, atleisime 10 tūkst. valstybės tarnautojų, o ką tai pakeis? Tai tik 2 proc. PVM arba „Sodros“ mokesčio“.

Pirmiausia, jau vien gerai, kad atleidus nenaudingus tarnautojus nereikės kelti mokesčių, ir daugiau pinigų liks naudingai dirbančių žmonių poreikiams. Antra, tų tarnautojų darbas nėra sėdėti ir žiūrėti į lubas – jie vykdo programas, naudoja finansinius išteklius, kurie daugiau nei du kartus didesni nei jų algos. Ir trečia, kodėl manoma, kad pradėjus rimtas reformas, tik tiek valstybės tarnautojų reikėtų sumažinti?

Pavyzdžiui, Latvijoje, kur padėtis rūstesnė, planuojama atleisti vien tik 10 tūkst. mokytojų. Ir, be abejo, švietimo sistema nežlugs, ir latvių moksleiviai netaps kvailesni. Tas pats ir kitose srityse: galima atleisti tūkstančius.

Viešasis sektorius, viešpataujant visiškam neatsakingumui ir siekiui parazituoti iš svetimų pinigų, pūtėsi visur, ne tik valdžios aparate.

„Gyvenimo gerintojai“ kūrė programas, lengva ranka daugino etatus. Todėl norint Lietuvoje ar Latvijoje padaryti tikrą reformą, rimtą vėžio metastazių operaciją, būtina pirmajame etape atleisti 20-25 tūkst. viešojo sektoriaus tarnautojų. Ir nuimti tą pritvinkusią votį nuo dirbančių žmonių sprando.

Toks kiekis valstybės tarnautojų – tai ne mažiau kaip 5 proc. PVM ar „Sodros“ mokesčio. O greičiausiai, įvertinus kitas išlaidas, daugiau. Vadinasi, arba žmonių kišenėse liks daugiau pinigų, arba bus mažesnės prekių kainos. Bet kuriuo atveju žmonių gyvenimas lengvės, o Lietuva apsivalys nuo dusinančio vėžio.

Gaila atleisti tokį didelį kiekį tarnautojų? O kam dabar gaila, kad lygiai tiek pat iš privačių įmonių atleidžiama per keturias savaites?

Kliūtis reformoms - ne gailestis. Kam jau kam, bet politinei biurokratijai, įsikibusiai į valdžią ir pinigus, nieko negaila. Yra baimė, bet ne gailestis.

Tai kur problema? Nusikaltimo bendrininkai niekada nestoja į kovą vienas prieš kitą. Jų ta pati ideologija. Balsuojančių politikų siekiai išmušti iždo pinigus yra tokie patys, kaip ir išsikerojusios viešojo sektoriaus biurokratijos.

Parazitavimo ideologija amžina. Ir nuolat dangstoma kilniais bei gražiais žodžiais. Dar prieš du šimtus metų Napaleonas skundėsi, kad pilna norinčių gerinti gyvenimą už valstybės iždo pinigus, bet visi prapuola vos pasiūlius prisidėti savais pinigais.

Senose Europos šalyse tradicijos bei didesnės nuosavybės ribos šiek tiek saugo nuo gražbyliaujančių veltėdžių įsigalėjimo. Rytų Europos šalyse, kur sovietinė propaganda sužalojo žmonių mąstymą, priešnuodžio nėra, todėl valstybės iždo ištampymas vyksta didžiuliais mastais.

Įvairiais pavadinimais besivadinančios Lietuvos politinės biurokratijos mąstymas yra primityviai sovietinis: „Pagerinsime, žmonės, jūsų gyvenimą pinigais, atimtais iš jūsų“. Tačiau kitokio mąstymo nėra. Jiems reikia disponuoti pinigais, o žmonėms reikia kvailos vilties.

Daugelis dabartinių Seimo narių nebalsuos už tikras reformas. Šalis bus praskolinta, kentės sunkų nuosmukį, bet jie vis tiek nebalsuos. Kodėl? Jie neišlaikė išbandymo pinigais. Skelbėsi tarnausią tautai, o vos atsirado galimybė, jie godžiai sumerkė rankas į mokesčių mokėtojų kišenes, išsimokėtinai išsinuomodami automobilius ir pirkdami sau net tualetinį popierių ir kramtomąją gumą.

Tai politikai, kurių korta jau mušta. Jie niekada neras savyje jėgų ir atkaklumo stoti prieš išsikerojusią, tautos syvus siurbiančią biurokratiją. Jie suklupo, pasirinkę tarnavimą pinigams, o ne Dievui.

Rūsčiu Lietuvai laikotarpiu, kuris tęsis ne mažiau kaip kelerius metus, reikia sukurti mechanizmą atstatydinti pinigams tarnaujančius Seimo narius. Godumas ir siekis parazituoti turi būti sutramdytas. Seimas turi apsišvarinti. Kitu atveju, Lietuvos, kaip ir Latvijos, laukia žlugimas.