Jo metu prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikta 60 tūkstančių parašų, kuriais pasisakoma prieš pensijų mažinimą.
Mitingo dalyvius akylai stebėjo policijos pareigūnai, eismas prie S.Daukanto aikštės buvo laikinai sustabdytas.
Pensininkų atstovai ragina nepritarti Vyriausybės siūlymams nuo kitų metų mažinti visas pensijas.
Pensininkai siūlo valdžios atstovams atsisakyti priedų, labiau susimažinti atlyginimus, įvesti progresinius mokesčius, nenaikinti konfiskuotų kontrabandinių prekių.
Senatvės pensijas nuo kitų metų Vyriausybė nori sumažinti maždaug 4-5 proc., valstybės pensijos ir kitos išmokos būtų apkarpomos progresyviai - nuo 5 proc. iki 20 proc., atsižvelgiant į jų dydį.
Dirbantiems pensininkams pensijas
planuojama sumažinti nuo 2,5 iki 70 proc. - mažų uždarbių
gavėjams pensijos būtų mažinamos mažiau, o 50 proc. mažinimas
būtų taikomas gaunantiems vidutinį darbo užmokestį.
Paradoksalu, tačiau Vilties mitinge
susirinkusiųjų tarpusavio kalbose sklandė neviltis ir nusivylimas
valdžia: „Po dešimt padėjėjų, algos didžiausios, rūmai
gražiausi, kur nori važinėja prabangiausiomis mašinomis, ką nori
daro...“
Pūgoje besiburiavę senjorai, nepabūgę
prasto oro, ne tik rankose laikė plakatus, bet ir tarpusavyje
dalijosi savo bėdomis, keikė valdžią, reikalaudami neliesti jų
ir taip varganų pensijų. Gniauždami kumščius kalbinti mitingo
dalyviai sakėsi gyveną ne iš pensijų, o iš supratimo, kas yra
skurdas.
„Prieš du mėnesius netekau darbo
profesinio rengimo centre. Šiandien aš esu čia, ir šiandien aš
esu pensininkė“, - savo padėtį pristatė panevėžietė Valerija
Petrauskienė.
Vidutinę pensiją gaunanti moteris
jaučiasi suvaržyta ir priversta kruopščiai skaičiuoti kiekvieną
centą. „Taupom, daugiausiai taupom maisto sąskaita, kruopas
perkam, margariną, perkam tai, ką ir visi Lietuvos pensininkai.
Kartais dėl sveikatos turi paderinti mitybą, reikia daugiau
daržovių, bet jos brangios. Su vyru per dieną galime išleisti po
10 litų parduotuvėje“, - pasakojo V. Petrauskienė, dėl valdžios
ketinimų esanti pažeminta.
Moteris nepamiršo pasipiktinti
išaugusiomis ne tik maisto, bet ir komunalinių paslaugų kainomis.
„Kainų augimas – katastrofa. Pas mus pabrangino šaltą vandenį
dvigubai“, - skundėsi moteris, kiekvieną mėnesį taupanti tam,
kad galėtų aplankyti sostinėje gyvenančius vaikus.
Su lazdele vaikščiojanti ir ant
gretimais esančio pastato palangės prisėdusi moteris, vardu Onutė,
pasakodama apie savo padėtį, tramdė ašaras.
„Ką tik grįžau iš dantistės.
Sumokėjau 145 litus su centais, kitą savaitę vėl reiks eiti.
Pensija vos 800 litų, iš ko mums išgyventi, kai vyras onkologinis
ligonis?“, - piktindamasi politikų išlaidavimu sakė aukštąjį
išsilavinimą turinti septyniasdešimt penkerių sulaukusi vilnietė,
prisimindama sovietinius laikus.
Į klausimą, ką ši su vyru valganti,
moteris atsakė: „Daržoves. Turiu sodą, keliais eidama dar kažką
užsiauginu, per kruviną prakaitą dar kažkiek išgyvenam“.
Su plakatu rankose stovėjęs Jonas,
nenorėjęs viešinti savo pavardės, noriai pasakojo, kaip jis
vienas išgyvena iš 800 litų pensijos.
„Gerai, kad aš turiu dvi profesijas.
Viena profesija statybos inžinierius ir dar šioks toks teisininkas
esu. Tai vis kam nors padedu prie remontų, kiek sugebu, dar skundus,
kas paprašo į prokuratūrą parašau, tai kelis litus gaunu, vis ką
nors nusiperku“, - teigia vilnietis, negalėjęs per Vėlines
aplankyti kaime esančių artimųjų kapų – nebuvo už ką ir kuo
nuvažiuoti.
Vyras pasakoja, kaip jam dėl darbo
stažo pripažinimo su „Sodra“ bylinėtis teko. „Keitėsi
valdžia. Kadangi turėjau savo verslą, nenorėjo man pripažinti
darbo stažo. Nuėjau į „Sodrą“, o ten poniutė sako: „Atnešk
audinės kailinius, tai viską sutvarkysiu“. Daug pinigų ir
sveikatos per tuos teismus praradau“, - guodėsi pensininkas.
Su draugėmis į mitingą atėjusi
moteris, prisistačiusi Anele, sakė pensiją išleidžianti tik
trims dalykams: butui, maistui ir vaistams.
„Nors mano pensija nėra labai maža
– keik daugiau nei tūkstantis litų, bet vis tiek gyvenu kukliai,
neperku nei rūbų, nieko. O ir maistas dažniausiai pigiausias“, -
sakė pensininkė Anelė, dienas leidžianti žiūrėdama televizorių
ir eidama į bažnyčią.
Šneki moteris sakė, kad jos padėtis
nėra labai bloga, tačiau vis dėlto nerimą kelia buto išlaikymo
ir vaistų kainos: „Šiandien tai svarbiausias dalykas mano
gyvenime, o jei sumažins pensiją, nežinau, kaip reiks gyventi“.
„Mūsų valdžia laukia, kada
pensininkas kaip kiškis nugaištų, - į pokalbį įsijungė
pensininkas Antanas. - Sumažins pensijas, susirinksim koks šimtas
pensininkų, nueisim į parduotuvę ir pasiimsim tai, ko mums reikia.
Nėra mūsų valdžios Lietuvoje, vien tik vagys“.
Vilnietis piktinosi valdžios turtais,
namais, aptvertomis valdomis. „Lietuvai reikia Hitlerio vienai
dienai“, – sakė kovingai nusiteikęs ir piktumu nesitvėręs
pensininkas, valdžios politiką įvardindamas kaip absurdišką.
Pasak vilniečio, pensininkai
pakentėtų, bulvėmis pramistų, jeigu valdžios vyrai
solidarizuotųsi ir savo algas susimažintų iki minimalaus
atlyginimo dydžio.