Esminis šio modelio bruožas yra tai, kad politinės jėgos, atėjusios į valdžią daugiau ar mažiau sėkmingai imituojant demokratinius procesus, iš tiesų atstovauja ne ją rinkusiems žmonėms, bet toms verslo grupėms, kurios finansiškai garantuoja savo statytinių politikoje įsigalėjimą. Todėl pagrindinė politinės valdžios užduotimi tampa valstybės institucijų, ekonominių ir finansinių išteklių pajungimas savo finansiniams rėmėjams aptarnauti.
Premjero A.Kubiliaus Vyriausybė praktiškai atliko šią savo misiją, įforminusi verslo ir kišeninių profsąjungų sandėrį, šventvagiškai pavadindama jį Nacionaliniu susitarimu. Sakykime, tikime, esą trys šiam sandėriui pritarusios profesinės sąjungos, pensininkų sąjunga „Bočiai“, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga iš tiesų išreiškia apie 200 tūkst. savo narių norą savanoriškai susimažinti atlyginimus ir pensijas. Tačiau tik didžiausias demagogas Nacionaliniu susitarimu gali vadinti sprendimą, kuriam nepritarė daugiau kaip 2 mln. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių. Net tie, kurie Seimo rinkimuose parėmė konservatorių ir liberalias partijas, įrašiusias savo rinkimų programose visiškai kitokius pažadus ir tikslus.
Verslo grupės, išsiderėjusios sau mokestines privilegijas be jokių įsipareigojimų išlaikyti darbo vietas ir permetusios ekonominės krizės naštą ant tų, kurie pragyvena tik iš legaliai gaunamo atlyginimo už darbą ir socialinių išmokų, gali švęsti tikrą pergalę.
Lubistano bosams elgetų ašaros sąžinės niekada negraužia. O šimtai tūkstančių bedarbių net į naudą – atpinga darbo jėga, kurios nebereiks dairytis artimajame užsienyje. Bedarbiai darbdavių negąsdina – jų negina jokios profsąjungos ir jokios partijos.
Vis dėlto kvailai atrodo, kai apie savo sandėrį su lubiais džiaugsmingai trimituoja valdančiosios koalicijos lyderis ir Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. Politikas, kuris giriasi sėkmingai suderėjęs sumažinti ir taip jau menkas socialines garantijas neįgaliesiems, bedarbiams, vaikams ir seneliams, faktiškai pasirašo sau politinės mirties nuosprendį. Politikas, kurio vadovaujama partija deklaravo ypatingą rūpestį šeimos vertybėms ir opozicijos botagu ragino savo politinio oponento G.Kirkilo Vyriausybę didinti pensijas, išmokas motinoms ir vaikams tuo metu, kai patys jau gėdino artėjančio ekonominio nuosmukio „nematančius“ socialdemokratus.
Meistriškai skriaudžiamųjų užtarėjos vaidmenį atlikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, narsiai vetavusi motinystės išmokų mažinimo įstatymą, dabar išmintingai tyli. Juk viešas pritarimas sėkmingai A.Kubiliaus „diržų veržimo“ politikai neabejotinai nuviltų žmones, kurie vis dar įsivaizduoja, kad prezidentė gelbėja žmones nuo juos apvylusių politikų savivalės. Tačiau jokio kito antikrizinio plano D.Grybauskaitė taip pat nepateikė ir atsiribojo nuo rūpesčio padėti silpniausiai visuomenės daliai arogantiška fraze: „Aš – ne socialinės apsaugos ministrė...“
Taip valstybės vadovė leidžia aiškiai suprasti, kad skęstančiųjų gelbėjimas šiandien yra tik A.Kubiliaus Vyriausybės reikalas. O jei skęs A.Kubilius, vargu ar prezidentė aukos ją rinkusių žmonių pasitikėjimą, kad išgelbėtų A.Kubiliaus Vyriausybę.
Švelnios ministrų rokiruotės, kai po naktinio mokesčių perversmo finansų ministras A.Šemeta buvo garbingai iškomandiruotas į Briuselį, o socialinės apsaugos ir darbo ministras R.Dagys gavo Seimo komiteto pirmininko kėdę, gali ir nebepadėti numalšinti nuskurdusių žmonių aistras. Tad prireikus srėbti vadinamojo Nacionalinio susitarimo padarinius gali atsirasti jau pradėta plačiai propaguoti nacionalinės vienybės Vyriausybė – tik jau be A.Kubiliaus.
Apie tokią vyriausybę, beje, vieningai prabilo didžiausią įtaką konservatorių politikai darantis verslo mohikanas Bronislovas Lubys, mylimiausias kairiųjų lyderis – prezidentas Algirdas Brazauskas ir net liberalusis prezidentas Valdas Adamkus.
Tokia vienybė nieko gero nežada A.Kubiliaus politinei ateičiai. Galima sakyti, kad jį nurašė tiek jo gimtosios partijos sparnas, vis dar deklaruojantis tradicinėmis konservatorių ir krikščionių demokratų vertybėmis grįstą politiką, tiek pragmatikai, kuriems bet kuri ideologija, geriausiu atveju, reikalinga tiek, kiek figos lapas gėdai pridengti.
A.Kubilius gėdingai apsinuogino, pakvietęs į talką Viktoro Uspaskicho “darbininkus“. Nors visiškai aišku, kad šis kvietimas nebuvo jo asmeninė iniciatyva, o tik atlygis už Darbo partijos frakcijos paramą Seimo pirmininkės posto siekiančiai Irenai Degutienei ir bandymas išvengti ankstyvos valdančiosios koalicijos griūties.
Sunku būtų patikėti, kad patyręs politikas A.Kubilius pasiryžtų tokiam kontroversiškam žingsniui, prieš tai neužsitikrinęs prezidentės, Seimo pirmininkės ir įtakingiausios ministrų kabineto narės Rasos Juknevičienės pritarimo. Tačiau valdžios moterys gudriai nukreipė visas kritikos strėles į A.Kubilių.
Prireikus gelbėti valdžios partiją, ir I.Degutienė, ir R.Juknevičienė galėtų pasimatuoti premjero kėdę. I.Degutienė patiktų tautai ne mažiau nei buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, o krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė puikiai tinka į porą, kai nori kartu pašaudyti su kietą ranką ir taiklią akį turinčia prezidente.
Politinę valdžią įdarbinusiems oligarchams praktiškai nėra skirtumo, kas bus paskirtas Ministru pirmininku. Jei reiks, laikinam premjero postui ras ir nepartinį specialistą – tokį gerą, koks kažkada buvo ir pats B.Lubys. Tuo labiau, kad valstybės turto, kurio gviešiasi privatizavimo specialistai, dar šiek tiek liko – ne tik tie keli arai valstybinės žemės Žvėryne prie Neries, bet ir Lietuvos elektrinė, geležinkeliai, paštas ar, pagaliau, nacionalinė televizija.
Dėl visa ko prezidentė atsitvers nuo tautos dar aukštesne tvora, policija bus apginkluota vandens patranka, o prireikus atsiskaityti su žmonėmis, politinę valdžią nesunku nurašyti. Juolab, kad esmines permainas ši valdžia jau įvykdė: savo vardo tūkstantmetį paminėjusi Lietuva jau palaidojo kone dešimtmetį prezidento V.Adamkaus puoselėtą regioninės lyderystės idėją, atsižegnojo nuo Jungtinių Amerikos Valstijų globos ir faktiškai susigrąžino buvusios SSRS respublikos statusą, nuolankiai vykdydama Rusijos interesų asistentės Europos Sąjungoje vaidmenį. Ir su elgetomis ši valdžia tikrai nedraugauja.
Elgetoms siūlomi nebent smagūs žaidimai – šalia senelių namų ieškoti CŽV kalėjimų, rengti mitingus už pedofilų keršytoją, gaudyti užsilikusias KGB šmėklas ir ploti gastroliuojančioms Kremliaus scenos žvaigždėms. Juk Lubistanas, kaip ir Maskva, ašaromis netiki. Net jeigu verktų ir pats A.Kubilius.