Kalbant apie Giuseppe’s Verdžio operą „Rigoletto“, nuolat pabrėžiama, jog tai opera apie tėvo meilę, prakeikimą, pasiaukojimą ir pan. Tam tikrame socialinių santykių lygmenyje opera gali būti nusakoma patarle „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“. Tėvas norėjo Hercogo mirties, o gavo dukters lavoną.
Jeigu suktume psichoanalizės kryptimi – opera galėtų būti perskaitoma kaip tekstas apie defloraciją, apie merginos virtimą moterimi, ir apie tėvą, kuris kraustosi iš galvos dėl šio fakto. Praradusi nekaltybę dukra jam ir yra lavonas. Dukra, patekusi į kito vyro rankas – jau nevisai dukra. Akivaizdžiai juntamas kraujomaišos kvapas.
Austrijoje, po neseniai nuskambėjusio skandalo apie tėvą, prievartavusį dukterį, labai nesunku apie tai mąstyti. Žinoma, nevengiant tam tikros hiperbolizacijos. Kita vertus, per visą pasaulį ritasi šie skandalai, ir dažniausiai tai tėra Polšinelio paslaptis – jeigu visos dukterys prabiltų apie savo tėvus...
Tėvui matyti savo dukrą kito vyro glėbyje – drama. Baisi vidinė tragedija. Nes pirmasis ir pats geriausias dukters vyras yra jis, Tėvas. Mergaitė, praradusi nekaltybę ir virtusi moterimi, jau nebėra vien tik Jo, Tėvo dukra, ji tampa moterimi, tai reiškia, kad tampa visų vyrų geismo objektu, iš esmės Tėvo akyse ji virsta kekše. Ji tampa prieinama visiems. O tai Tėvo meilei sunkiai pakeliamas dalykas. Pabrėžiu, mylinčio Tėvo, ne kokio nors iškrypėlio.
Tie, kurių sąmoningumo lygis labai žemas, dažnai tiesiogiai supranta šią dramą ir išprievartauja savo dukterį. Dalykiškai, dėl šventos ramybės. Ne dėl to, kad būtų gašlesni už kitus, ar didesni silpnapročiai. Jie paprasčiausiai neištveria, nepakelia minties, kad tai padarys kažkas kitas ir taip savo vaiką, savo mielą dukrytę jis praras amžiams.
Kiti, sąmojingesni, labiau apaugę įvairiomis socialinėmis baimėmis ir tabu, prievartauja dukras kitokiais būdais – verčia jas groti, šokti, tikėti kokį nors dievą, įgyvendinti įvairias nevykusias savo pačių jaunystės svajones ir t.t.
Keisčiausia, kad į šį prievartavimo mechanizmą labai noriai įsijungia ir motinos – kartais jos prievartauja dar įnirtingiau, tampa budeliais kolaborantais, kurie paprastai būna žiauresni už savo šeimininkus, nes nori įsiteikti, padaryti įspūdį, pelnyti ypatingo dėmesio.
Ir visa tai paprastai vadinama didele meile vaikams, rūpesčiu dėl jų ateities. Aš tai darau tavo labui, tu man dar padėkosi, sako vaikui tėvai, ir nusiaubia jo bręstančią psichiką kokiu nors marazmu.
Geras pavyzdys – istorija iš Peterio Weiro filmo „Mirusių poetų draugija“.
Ant vaikų galvų tėvai dažnai suverčia visą šlamštą, su kuriuo patys negali, nepajėgia ar net nenori tvarkytis – o tai irgi yra psichologinio teroro atmaina, baisaus teroro, neretai destabilizuojančio vaiko psichiką ilgam laikui, visam gyvenimui. Meilė vaikams – kaip puikiai tai skamba, ir kokios nešvankybės dažniausiai po ja slypi.
Vis labiau suprantu, kad mano vieta muziejuje. Tik dar neišsiaiškinu, ar kaip prižiūrėtojo, ar kaip inventoriaus. Būčiau, pavyzdžiui, Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslo rėmas. Čia ramu, niekas nesikeičia, išskyrus lankytojus, kurie irgi iš esmės vienodi – žiopli žmonės, besivaikantys neaiškių, beformių pavidalų, kuriuos vadina gyvenimo prasme, skoniu ar laimės akimirkomis.
Būtent muziejuje mane susirado kitas siužetas – paveikslas iš „Kunsthistorisches museum“ – „Lotas ir dukterys“.
Priekyje išgėręs tėvas, jį globoja gražios, beveik barokiškai minkštos dukterys. Kairėje paveikslo pusėje matyti Loto žmona, pavirtusi druskos stulpu, nes nekreipė dėmesio į perspėjimą neatsisukti atgal į Sodomą.
Įdomus dalykas – žmona paverčiama druskos stulpu, kitaip tariant, nubaudžiama už smalsumą (nepaklusimą Dievo – Vyro valiai). Dukterys, išprievartavę tėvą, nepavirsta niekuo, tiktai smulkiomis, vietinės reikšmės kekšaitėmis.
Gali būti, kad istorija irgi ne visai apie tai – ko gero, tai tas pats „Rigoletto“ variantas, tik apverstas. Paslėptas Tėvo noras permiegoti su gražuolėmis dukterimis čia traktuojamas kaip būtinybė pratęsti giminę. Dukros jau turėjo sužadėtinius, bet dar buvo nepažinusios vyro. Lotas atsikrato žentais (ugnies lietus – Tėvo pavydo metafora), pasenusia žmona, ir dabar yra galimybė pasismaginti su jaunais kūnais. Kad nebūtų tiesioginės nuorodos į Tėvo gašlumą, neva iniciatorės - pačios dukterys.
Lotas turėjo galimybę gyventi greta esančiame Zoaro mieste, tačiau pasirinko kalnus ir nuošalią olą. Nesunku atspėti, kodėl. Dukros jį nugirdo ir miega su juo, ir Lotas lyg niekur nieko neatsimena, kada su jomis gulėsi ir kada kėlėsi. Turint galvoje nebejauną Loto kūną fiziologiškai net neįtikėtina, kad negyvai nusitašęs senis galėtų apvaisinti bent jau musę. Taigi, nugirdymas tėra gašlumo, apsvaigimo nuo geismo metafora.
Ak, mūsų protėviai, ak, gudruoliai, galvojau žiūrėdamas į Jano Massy paveikslą „Lotas ir dukterys“, pasiekusį mus iš XVI amžiaus.
Paslaptingi, klastingi, tamsūs žmogaus prigimties klystkeliai. Tūkstančius metų žmonės tai žinojo, analizavo, mėgino suteikti jiems formas, sublimuoti, civilizuoti savo viduje verdančią prigimties, instinktų lavą. Ir ką? Viskas perniek.
Šiuolaikinis žmogus kuo toliau, tuo labiau stengiasi visa tai nustumti sau iš kelio, užmiršti, ištrinti spaudinėdamas kompiuterio klavišus, TV pultelį, mobiliojo telefono numerius. Kaip aš susinervinau, kai atvykęs Vieną, į Seegasse Nr. 21, neradau televizoriaus ir interneto ryšio. Pasijutau baisiau nei Robinzonas Kruzas. Štai ką padaro įpročio jėga. Mėgstamiausias šiuolaikinio žmogaus įprotis – įprotis nebūti. Nepasilikt nė akimirkai su savimi. Geriau sėdėti 24 valandas „Facebook“, nei pamėgint paklaust savęs, kas aš esu.
Ir jis teisus, tas šiuolaikinis žmogus. Visiškai teisus. Nes būt su savimi reiškia pažint save, o pažinimas anksčiau ar vėliau teikia skausmą. Diskomfortą. Jau nuo Adomo ir Ievos mes tai žinome, mums tai buvo pasakyta. Tiesa išlaisvina, tačiau nieko negailestingesnio už tiesą žmogaus egzistencijoje nėra. Na, nebent vėjo žvarbumas šį rytą, kiaurai perkošęs buvimo drabužį.