Vis dėlto klaustukų dar liko nemažai. Pavyzdžiui, jei į Operos ir baleto teatrą vakare spektaklio pažiūrėti užsuks iš provincijos atvykusi moksleivių grupė, ar teks uždaryti kavinę?
Dėl alkoholio matuoklių – irgi painiava. Prisipirkti jų darbdaviams gal ir nesunku. Bet ką daryti, jei žmogus pūsteli: opapa – 0,3 promilės. Atleisti ar varyti išsipagirioti? O gal statyti prie staklių ar sodinti prie kompiuterio?
Juk kol kas vienas Dievas žino, kas darbe bus laikomas neblaiviu. Ūkio ministras D.Kreivys numykė, kad riba gali būti tokia, kokia taikoma vairuotojams, – 0,4 promilės. Bet ministro lemenimas – toli gražu ne teisės aktas, kuriuo ir derėtų vadovautis.
Kita ranka ta pati Vyriausybė atleido vadžias: tarpmiestinių traukinių vagonuoserestoranuose bus galima pilstyti alų ir vyną. Susisiekimo ministras E.Masiulis mano, kad tai nuostolingą keleivių vežiojimą kaipmat pavers pelno šaltiniu.
Nuoseklumo tokioje kovoje su alkoholio vartojimu – nulis. Susidaro įspūdis, kad kairė nežino, ką daro dešinė, o blaivybės apaštalas A.Matulas jau nebekontroliuoja situacijos.
Įsivaizduokite: įkals paryčiais iš Kauno į Vilnių darbuotis važiuojantis pilietis bokalą alaus – juk E.Masiulis leido. Prie įstaigos durų jį patikrins kontrolierius ir išvarys namo – juk D.Kreivys uždraudė į darbą ateiti su kvapeliu.
Ne pirmiena, kai gal ir gerų norų vedami valdžiažmogiai taip skuba įgyvendinti savo idėjas, kad įstatymuose lieka milžiniškų skylių. Po to nedelsiant pasitelkiami baudų vėzdai: nenutuoki, ką turėjome galvoje, – pats kaltas.