Juk ši visos ES ateičiai svarbi sutartis ir vėl įsigaliojo su daugybe išimčių. Paskutines jų savo šaliai iškovojo euroskeptiškasis Čekijos prezidentas V.Klausas.
Jis paskutinę minutę pasiekė, kad Čekijai negaliotų kai kurios Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos. Mat jos galėtų suteikti teisę iš buvusios Čekoslovakijos po Antrojo pasaulinio karo išvarytiems vokiečiams reikšti pretenzijas į buvusį turtą.
ES šalių lyderiai buvo priversti suteikti Prahai šią išimtį, kai V.Klausas atsisakė pasirašyti Lisabonos sutartį, nors ją jau buvo ratifikavęs Čekijos parlamentas.
Dar daugiau garantijų savo šaliai iškovojo Airijos rinkėjai, kurie tik per antrąjį referendumą pritarė Lisabonos sutarčiai. Mat tam, kad antrasis referendumas būtų sėkmingas, kitos ES valstybės pažadėjo, jog ir ratifikavusi Lisabonos sutartį Airija išsaugos savarankiškumą kai kuriose jai ypač svarbiose srityse.
Airijos mokesčių ir švietimo politika, abortų draudimas ir karinio neutralumo tradicijos negalės būti niekaip veikiamos visos ES sprendimų.
Tokios ir panašios išimtys Europos Sąjungoje – jokia naujiena. Ir netgi jų suteikimą šįkart Čekijai bei Airijai galima būtų laikyti ne išimtimi, o savotiška tradicija. Jeigu ne taisykle. Mat visokiausių išimčių įvairiomis aplinkybėmis ir įvairiais laikotarpiais yra išsikovoję tikrai nemažai šalių.
Todėl ir klausimas, ar Lietuvą tikrai viskas tenkina Lisabonos sutartyje, visai prasminga kelti netgi dabar, kai nieko pakeisti jau nebegalima.
Tiksliau galbūt vertėtų klausti netgi kitaip: ar Lietuva iš viso žino, kokios ES ji nori, kokiai jos raidai pritaria arba nepritaria ir kokie bendri ES sprendimai iš tiesų pakenktų mūsų šalies interesams.
Paradoksas, bet visi šie klausimai Lietuvoje nėra rimčiau keliami iki šiol. Nors ES narė Lietuva – jau penkeri metai.
Pas mus jau tarsi tapo įprasta, kad Briuselyje kovoti verta vien dėl pinigų: ar tai būtų ES biudžeto tvirtinimas, ar galimybė gauti ES finansavimą elektros jungties su Švedija projektui.
Na, gal dar, bent jau iki šiol, būdavo kovojama dėl to, kad ES santykiai su Rusija labiau atitiktų lietuvišką, o ne vokišką ar prancūzišką jų supratimą.
Tačiau pačios ES ateitis Lietuvoje tarsi niekam nerūpi. Ne veltui mūsų parlamentas net istorijoje pėdsaką paliko. Paliko tuomet, kai pirmasis, daugeliui Seimo narių net neskaičius, ratifikavo ES Konstituciją. Tą pačią, kurią vėliau referendumu atmetė prancūzai ir olandai.
Kai šis dokumentas buvo kiek pataisytas ir virto Lisabonos sutartimi, Lietuvoje vėlgi didesnių diskusijų dėl to, kur link eina ši Sąjunga, ar tai atitinka Lietuvos interesus, nekilo.
Ne tik visuomenei, bet ir visų šalies partijų politikams nekilo ir panašaus nerimo ar bent jau klausimų, kaip airiams ar Čekijos prezidentui V.Klausui.
Dėl to, kokia ES yra tinkamiausia Lietuvai, žinoma, galima ir netgi reikėtų ginčytis. Galbūt verta ginčytis netgi dėl to, ar airių ir čekų laimėjimai verti tos sumaišties, kilusios dėl jų.
Dar įdomiau būtų paklausti, ar kuris nors Lietuvos politikas po kelerių metų „neatsibus ir nepraregės“, kaip tai jau nutiko dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.
Nors patys kažkada pritarė stojimo į ES sutarčiai, kurioje ir numatytas Ignalinos uždarymas, kai kurie populistai kone iki šiol „kovoja“, kad elektrinė būtų palikta toliau veikti.
Lietuvoje apskritai dažnai gali susidaryti įspūdis, kad Europos Sąjunga yra ne „mes“, o „jie“. Todėl daugelis „jų“ sprendimų ir kovų „mūsų“ nedomina.
Panašiai, regis, yra net dėl dabar vykstančių Bendrijos užkulisių žaidimų, kas užims ES Vadovų Tarybos pirmininko, dažnai vadinamo ES prezidentu, ir užsienio reikalų ministro postus.
Štai latviai netgi sugebėjo tarsi iš nieko sukurti savo kandidatę į ES prezidentus. Kai pirmą kartą pačioje Rygoje buvo paminėta buvusios šios šalies vadovės V.VykėsFreibergos kandidatūra, tai atrodė tarsi pokštas.
Tačiau dabar ši kandidatūra jau oficialiai minima tarp visų kitų ir netgi atsidūrė tarp kelių užsienio spaudos dažniausiai minimų kandidatų. Maža to, jau sukurtas ir specialus tinklalapis ir netgi judėjimas V.VykėsFreibergos kandidatūrai remti.
Pagrindinis šio judėjimo argumentas – ES vadovybėje reikia moterų, o jų tarp realiausių kandidatų į ES prezidento postą tikrai nedaug.
Tiesa, galima skeptiškai vertinti Latvijos atstovės galimybes užimti šį postą. Galima laikyti jos kampaniją „iš anksto pasmerkta“. Tačiau Ryga bent jau įrodė, kad ji jaučiasi ES dalimi, kuriai tikrai nėra tas pats, kas vyksta Bendrijoje.
O Lietuvos pozicija net ir dėl būsimojo ES prezidento lieka visiškai neaiški. Tiesa, užsienio reikalų ministras V.Ušackas buvo prabilęs, kad Vilnius rems britą T.Blairą.
Tačiau aiškių argumentų, kodėl būtent jo kandidatūra būtų tinkamiausia mums, vėlgi neišgirdome.
O gal ir nereikia? Juk pinigų kapšo, kurį galėtų išdalyti Lietuvai, būsimasis ES prezidentas tikrai neturės. Tegul „jie“ pešasi?