Pasaulio lietuvių centras (PLC) – didžiausias lietuvių centras, esantis užsienyje. Šalia Čikagos, Lemonto apylinkėse, įsikūrusi lietuvių susibūrimų ir kultūros puoselėjimo vieta dažnai tapdavo antraisiais į Ameriką emigravusių lietuvių namais. Apie tai, ar taip yra ir šiandien, kai visuomenė tampa vis kosmopolitiškesnė, kai vis daugiau lietuvių kuria mišrias šeimas ir lietuvius gimdo Amerikoje, lrytas.lt kalbėjosi su šio centro direktoriumi Artūru Žyliu.
***
– PLC direktoriumi dirbate jau metus. Kaip įvertintumėte centro populiarumą? Ar nėra taip, kad centro veikla ir ateitimi rūpinasi tik senesnioji ir vidurinioji į JAV atvykusios lietuvių emigrantų kartos, o čia jau gimę ir augę lietuviai į senelių ir tėvų pradėtus darbus bei norą puoselėti lietuvybę JAV žiūri skeptiškai?
– Centru naudojasi labai daug organizacijų ir žmonių. Manau, tai reiškia, kad centras yra tikrai populiarus. Senesnioji ir vidurinioji į JAV atvykusios lietuvių emigrantų kartos – aktyvesnės, tačiau atsižvelgus į tai, kiek mokyklose, skautų organizacijose, šokių grupėse, choruose yra jaunimo ir vaikų, negalima teigti, kad jie į senelių ir tėvų pradėtus darbus bei norą puoselėti lietuvybę JAV žiūri skeptiškai. Tiesiog ne visi žmonės supranta centro svarbą ir tai, kodėl reikia išlaikyti lietuvybę.
Jeigu nebūtų centro, tai turbūt nebūtų ir lietuviškų organizacijų arba jos turėtų nuomotis patalpas kitur ir už nuomą mokėti didelius pinigus, o tai turbūt tikrai sumažintų šių organizacijų arba jų narių skaičių.
– Kokia išeivių karta labiausiai prisideda prie centro veiklos?
– Negalėčiau išskirti kažkurios vienos kartos. Galima sakyti, kad aktyvūs yra visi. Turbūt tai priklauso nuo pačių žmonių, o ne nuo kartų. Net centro tarybą sudaro atstovai iš skirtingų kartų.
– Viename interviu teigėte, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į JAV atvykę lietuviai noriai naudojasi centro patalpomis, tačiau aukoti savo lėšų jam nėra linkę. Iš ko gyvena centras? Ar pakanka savanorių aukų, narių mokesčių?
– Centro patalpomis naudojasi trys tautinių šokių grupės, keturi suaugusiųjų ir vaikų chorai, Maironio lituanistinė mokykla, turinti daugiau kaip penkis šimtus mokinių, Palaiminto Jurgio Matulaičio Misija (bažnyčia), dvi ikimokyklinio amžiaus lietuviškos mokyklos, Lietuvių dailės muziejus, Lietuvių fondas, įvairios skautų organizacijos, Čikagos lietuvių futbolo ir krepšinio lygos, kt. Dauguma jų už naudojimąsi centro patalpomis moka labai nedidelį mokestį.
Dėl to kuo daugiau pinigų mes stengiamės uždirbti iš banketinių salių nuomos kitų tautybių žmonėms, rengiame įvairius renginius, skirtus centro parėmimui, nuomojame patalpas komercinėms organizacijoms.
O aukos kasmet vis mažėja. Vienareikšmiškai sakyti, kad aukoti nelinkę tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į JAV atvykę lietuviai, negalima. Tai daugiau kartų problema.
Vyresni žmonės įpratę ne tik pinigų aukoti, bet ir savo darbu prisidėti prie to, kad centras būtų išlaikytas. Į centro veiklą stengiamės įtraukti daugiau jaunesnių žmonių, kad ir jie suprastų, jog centras yra antri jų namai, kad be jų pagalbos išlaikyti centrą bus labai sunku.
– Centras įkurtas siekiant patenkinti socialinius, dvasinius ir kultūrinius lietuvių poreikius. Ar per dvidešimtmetį šie poreikiai nepakito? Jei pakito, tai kaip?
– Centro veikla labai prisidėjo prie lietuvybės išlaikymo užsienyje ir tikrai patenkina visus šiuos poreikius. Minėti poreikiai nepakito, tik jie vis didėja. Padidėjo ir pats centras – prieš trejus metus pastatytas Jaunimo rūmų kompleksas, kuris tapo viena iš lankomiausių centro vietų.
Norėtume, kad centre apsilankęs žmogus jaustųsi taip, lyg būtų atvykęs į Lietuvą. Visi čia kalba lietuviškai, lietuvių kalba vyksta pamaldos, veikia įvairios lietuviškos mokyklos, darželiai, repetuoja tautinių šokių ir dainų grupės, veikia Lietuvių dailės muziejus, vaikai lanko lietuviškas krepšinio, tinklinio, futbolo ir kitas treniruotes, čia visi gali paragauti lietuviško maisto.
Mes manome, kad visa tai žmonėms neleidžia pamiršti lietuviškų papročių, kalbos, kultūros ir istorijos. Žmonės, būdami toli nuo Lietuvos, PLC gali jaustis kaip mažoje Lietuvos dalelėje.
– Ką lietuvių išeiviams Amerikoje reiškia Lemontas šiandien?
– Daugelis žmonių Lemontą šiandien sieja su PLC. Kartais žmonės net nesako, kad važiuoja į PLC, sako, kad važiuoja tiesiog į Lemontą. Taigi Lemontas yra lietuvių susibūrimų vieta.
– Kaip manote, ar ateityje nesumažės lietuvių, kuriems rūpės saugoti ir puoselėti lietuvybę už Atlanto? Ar tiesa, kad šiandien daug daugiau lietuvių kuria mišrias šeimas su kitos tautybės atstovais ir vis mažiau dėmesio skiria savos kultūros išsaugojimui?
– Šiandien iš tiesų daug daugiau lietuvių kuria mišrias šeimas, bet nesutinku, kad jie vis mažiau dėmesio skiria savos kultūros išsaugojimui.
PLC šiais metais organizavo šventę „Lietuvos diena“, kurioje gausiai lankėsi ne tik mišrios šeimos, bet ir tos šeimos, kurios jau daugelį metų su Lietuva nebeturi nieko bendro. Jie domisi lietuviška kultūra ir nori, kad apie tai kuo daugiau sužinotų jų vaikai.
Tokie renginiai, kaip „Lietuvos diena“, yra vienas iš geriausių būdų skleisti lietuvišką kultūrą, istoriją ir tradicijas.
– Prieš 20 metų pirktas pastatas Lemonte kainavo daugiau nei milijoną dolerių. Kiek išlaikyti lietuvybės centrą Amerikoje kainuoja šiandien?
– Metinės centro išlaidos siekia apie 800 tūkst. dolerių, kasdien centrą išlaikyti kainuoja apie 2 tūkst. dolerių. Pastatas sensta, jam vis labiau reikia remonto, todėl išlaikymo išlaidos kiekvienais metais didėja.
– Pernai PLC šventė savo dvidešimtmetį, kaip per visą šį laiką pasikeitė pats centras?
– Centras didėja ne tik pačiu pastato dydžiu, bet ir narių, lankytojų, įvairių lietuviškų ir kitokių organizacijų skaičiumi. Šie faktai leidžia tikėti, kad centras gyvuos dar daugelį metų ir yra reikalingas nemažai žmonių.
– Kokią PLC perspektyvą įžvelgiate dar po dvidešimties metų? Ar didžiausias lietuvių centras užsienyje išliks ir vis dar vykdys savo misiją – puoselėti lietuvybę JAV?
– Centre kalbėdami apie ateities planus nestokojame entuziazmo. Pagrindinis mūsų tikslas – kad centras taptų visų lietuvių namais ir puoselėtų lietuvybę JAV.
Ateityje planuojame daryti dar daugiau įvairių renginių. Į centrą norime pritraukti kuo daugiau skirtingo amžiaus ir interesų žmonių.