Pesimistai teigia, jog pradėjus statyti į eksporto rinkas orientuotą įmonę šalies pieno sektoriuje atsiras vakuumas, kurį sėkmingai užpildys Suomijoje, Švedijoje ar Lenkijoje pagaminti produktai. Pieno gamyba kaip autorizuotas verslas išnyks. Jau ir šiandien prekybos centre vartotojas perka nežinia kokios kilmės ir sudėties „sūrio produktą“, „sviesto ir riebalų mišinį“, „pieno gaminį“.
„Savo kokybės politika pieno perdirbėjai mus įvarė į kampą, - sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Andriejus Stančikas. – Dvidešimt metų buvo kalbama apie pieno kokybę, tačiau už mažiausią kainą superkamas bet koks pienas. Dabar Žemės ūkio ministerijos Pieno taryboje pasiūlytos tokios taisyklės, kurių laikantis pieno gamintojui teks tik 20 proc. pieno kainos, o 80 proc. atsiskaičiuos perdirbėjai įvairių nuoskaitų pavidalu. Pieno gamintojui baudoms sumokėti teks ir ūkį parduoti. Suomijos ūkininkai apsidraudžia nuo tokių atvejų, kai blogos kokybės pienu užteršiama didelė talpykla“.
Pieno taryboje (ją sudaro 5 pieno gamintojų, 5 perdirbėjų ir 5 valdžios atstovai) ūkininkai pasiūlė už nekokybišką pieną surenkamas baudas atidėti į atskirą fondą, iš kurio vėliau būtų premijuojami labai gerą pieną tiekiantys gamintojai. Perdirbėjų atstovai prieštaravo.
Ne vienus metus pieno perdirbėjai su gamintojais žaidė „katę ir pelę“: vieni mažai mokėjo, kiti tiekė kainą atitinkančią žaliavą. Stambiuose ūkiuose atsirado „baktofugos“, tik ką pamelžtame ir galimai nekokybiškame piene skaldančios somatines ląsteles. Pieno tyrimų laboratorijoje nenustatydavo jų skaičiaus, tačiau toksinai žaliavoje likdavo. A. Stančiko turimais duomenimis, dėl somatinėmis ląstelėmis užteršto pieno gamintojai per metus prarasdavo apie 180 mln. Lt, perdirbėjai – apie 200 mln. Lt.
Pieno gamybos abėcėlės nereikia aiškinti LPGA vadovui. Be savo visuomeninių pareigų vienoje žemdirbių savivaldos organizacijoje, A.Stančikas dešimtmetį vadovauja Plungėje įregistruotam žemės ūkio kooperatyvui „Pieno gėlė“, vienijančiam apie 600 narių.
Pastarosiomis savaitėmis beveik kasdien A.Stančikui tenka dalyvauti „apskritų“ ir „kampuotų“ stalų diskusijose Seime, Vyriausybėje, pramonininkų konfederacijoje. Verslininkai, pieno perdirbimo įmonių savininkai ir vadovai įvairiais būdais įtikinėja valdžios atstovus, jog kooperacijos plėtrai žadamus skirti 60 mln. Lt reikėtų išdalyti pieno gamintojams (parduodančiųjų pieną yra apie 40 tūkst. – aut. pastaba). Tegu jie perka naujas telyčias, melžimo ir pieno šaldymo įrangą, rūpinasi pieno kokybe.
„Kodėl jie anksčiau mums to nepasiūlė?“ – svarsto A.Stančikas. Kooperatyvo „Pieno gėlė“ žaliavinis pienas eksportuojamas, dėl jo kokybės abejonių nekyla, nors pagrindinis žaliavos tiekėjas – 3 melžiamas karves laikantis ūkis.
Lietuvoje dar tik kalbama apie galimus pieno ūkių bankrotus, o už Atlanto tai jau vyksta. Per pastaruosius tris dešimtmečius iš rinkos išstumti smulkūs ūkiai: 1970 m. JAV buvo 648 tūkst. pieno ūkių (vidutiniškai po 19 karvių kiekviename), 2006 m. liko 75 tūkst. ūkių (vidutiniškai po 120 karvių). Dabartinė pieno supirkimo kaina – 57 ct už kg. JAV administracija, siekdama sumažinti įtampą pieno sektoriuje, pažadėjo mokėti išmokas už melžiamų karvių skerdimą.
LPGA vadovo nuomone, Lietuvos pieno ūkiai nepaseks amerikiečių pėdomis. Ten ūkininkai savo karvių bandas gano skraidydami sraigtasparniais. Žemaičio atsargumas A.Stančikui kužda, jog įvairioms pieno rinkos ar galvijų sveikatos negandoms atsparesnis nedidelis ūkis. Pavyzdžiui, kooperatyvui „Pieno gėlė“ priklausanti močiutė vieną iš trijų savo laikomų karvių dėl ligos gali pakeisti gana greitai, tačiau jei į 400 karvių bandą įsisukusi liga priveikė 50 karvių, toks ūkis jau gali ir bankrutuoti.
„Antai Lenkijoje apie 80 proc. grūdų tiekia vidutiniai 12 ha ūkiai. Pieno fermos ten taip pat nedidelės, tačiau tos šalies žmonių verslumas stebėtinas – mums tik mokytis ir mokytis.
Naujos pieno perdirbimo įmonės statybos akivaizdoje šalies žemdirbiams veriasi naujos kooperacijos galimybės. Pasak A.Stančiko, pienininkų kooperatyvus savo dalyvavimu parėmė solidžią verslo patirtį turinčios įmonės UAB „Agrokoncernas“ ir AB „Linas Agro Group“. „Perdirbėjai pamatė, jog esame jėga, rimti partneriai“ , - pastebi LPGA vadovas. Jį nustebimo prie derybų stalo vieno pieno perdirbimo įmonės atstovo pasakytas priekaištas, jog kooperatyvai naudojami kainoms „išmušti“.
„Šiandien rinkos sąlygas galime diktuoti ir mes, - tvirtina A. Stančikas. Jo vadovaujamas kooperatyvas per dieną tiekia apie 60 t kokybiškos pieno žaliavos, tiek pat parduoda ir „Agrokoncernui“ priklausančios bendrovės. Tokį pieno kiekį valdantys tiekėjai jau gali ir adekvačios kainos pareikalauti.
„Ar už tai mus galima pravardžiuoti oligarchais?“ – pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ spaudoje mestais kaltinimais stebisi A.Stančikas.
„Šiandien mes nedalyvaujame pieno perdirbimo įmonės statybos projekte, bet rytoj galbūt padėsime ir žaliava, ir finansais, - toliau dėsto LPGA tarybos pirmininkas A.Stančikas, mintyje turėdamas ne tik kooperatyvą „Pieno gėlė“, „Agrokoncerną“, „Linas Agro Group“. Naujoji įmonė – visų šalies pieno gamintojų rūpestis. Antai tarpukario Lietuvoje būtent ūkininkų kooperacija padėjo šaliai įveikti ekonominę krizę. Pieno nugriebimo punktai, kooperatinės sviesto gamyklos, prekyba su užsieniu. „Jei ne sovietinė okupacija, šiandien mūsų žemės ūkis Europos rinkoje konkuruotų su Danija, Švedija, Prancūzija“, - įsitikinęs A.Stančikas.
Jo nuomone, per pastaruosius dešimtmečius suformuotas visuomenę klaidinantis žemdirbio kaip valstybės (ir ES) išlaikytinio įvaizdis. Suvešėjęs kaimo turizmas miestiečius taip pat tikina, jog žemdirbystė – sočios užstalės, suomiškos pirtys ir konferencijomis vadinami lėbavimai. „Parodykime kaimo svečiui karvių pulką, pavaišinkime tikru sūriu, šiltu pienu, ir pajusime, kad ir Lietuvoje, nelygu Šveicarijoje, už litrą pieno gauname eurą“, - siūlo A.Stančikas. Antai vokiečiai paskaičiavę, jog vienas ūkininkas, laikantis 20 karvių ir dirbantis 20 ha, savo valstybei sukuria 25 darbo vietas. Žemdirbio dėka pajamų turi žaliavos perdirbėjai, prekybininkai, transporto darbuotojai ir kt.
Lietuvos žemdirbiai turėtų pastabų savo savivaldai, dažniau primenančiai vėjo lankstomą žilvitį. Botago reikėtų ir kooperatyvais prisidengusiems pieno žaliavos surinkėjams. Pasak A. Stančiko, dažnas jų verčiasi „juodu bizniu“: pigiai pirkęs (arba tik priėmęs) pieno žaliavą parduoda jos stokojančiai perdirbimo įmonei. Asociacija neturi teisinių galių sustabdyti smulkiųjų ūkininkų (pieno tiekėjų) apgaudinėjimo, kaip ir patikrinti kitą plačiai išreklamuotą „faktą“, jog perdirbimo įmonių sandėliuose guli tonos neparduotų sūrių, pieno miltelių.
„Daug kas šiandien pieno sektoriuje sprendžiama „po kilimu“, - įsitikinęs A.Stančikas. Žemaičių istorijos (nuo Mindaugo laikų) pamokos ŽŪK „Pieno gėlė“ vadovą sulaiko nuo žingsnio į pieno perdirbimo įmonės projekto dalininkus.
Vienoje (pieno gamintojų), kitoje (valdžios atstovų) kalno pusėje girdisi daug triukšmingų ovacijų, o pieno perdirbėjai ridena patrankas, nors šaudo tik gimtadieniui skirtomis signalinėmis raketomis. Medinė Pilėnų pilis nuleidusi tiltą, kieme malkos laužui sukrautos. Kurie ten įeis?