Imsi ginčytis ir įrodinėti, kad tas ar kitas leidinys ne tik „skaitosi“, bet ir yra objektyvus, išvysi prieš save gudrią visažinio konspiratoriaus šypseną, vertą ką tik dar vieną bylą išaiškinusio Šerloko Holmso: „Visi jūs, papirkti, visi jūs parsidavę, aš geriau už visus žinau, kaip viskas yra“.
Nutylėsi, būsi pamalonintas ta pačia šypsena: „Ot, kad išrėžiau tiesą, tai net amą prarado“.
Tad kaip čia yra, kad finansiškai ir morališkai nustekenta, korumpuota, pedofilijos skandalų išsekinta Lietuva organizacijos „Reporteriai be sienų“ sudarytame sąraše pagal Spaudos laisvės indeksą šiemet užima dešimtą vietą pasaulyje, aukščiau už tokias šalis, kaip JAV ar Prancūzija?
Matyt, „Reporteriai be sienų“ įvertino faktą, kad Lietuvoje policininkų, prokurorų ir Seimo narių darbą atlieka žurnalistai. Todėl džiaugiantis dėl aukšto Lietuvos ketvirtosios valdžios įvertinimo tuo pat metu tenka apgailestauti, kad pastarajai teka atlikti viską, ko kratosi įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžia ir teismai, mat tik vieną iš keturių kojų turinti valstybė toli nenueis.
Šalį sukrėtusioje pedofilijos byloje, anot „Laikinosios sostinės“ žurnalistų, pareigūnai dirba „tarsi užrištomis akimis ir surakintomis rankomis“. Dabar jau įtariamasis Andrius Ūsas, kaip paaiškėjo, „Mercedes“ važinėjosi į redakciją ir visaip mėgino paveikti žurnalistus, kad tik neišeitų jam nepalankus straipsnis.
Tuo tarpu prokurorai vis ragina neskubinti įvykių, o rezonansinėje byloje staiga dingsta vienas svarbiausių dokumentų – su įtariamų pedofilų klanu kovojusio Drąsiaus Kedžio dukrelei atlikta psichiatrinė ekspertizė.
Tačiau šio dokumento kopija vis dar saugoma „Lietuvos ryto“ priedo „Laikinoji sostinė“ redakcijoje. Ar belieka stebėtis, kodėl Lietuvos gyventojai nepasitiki teismais? Apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti, jeigu žurnalistams tenka atlikti ir detektyvų, ir teismo klerkų, kurie privalėtų saugoti, kad svarbūs dokumentai mįslingai nedingtų iš teismo kabinetų stalčių, vaidmenis.
Ir tai – tik vienas straipsnis. Kiekvieną dieną žurnalistai aprašo vis naujus faktus ir su operatyvumu, kurio detektyvai gali tik pavydėti, randa vis naujų pedofilijos bylai svarbių įvykių sąsajų.
Tačiau laisvi rašyti, ką sužino, žurnalistai neturi teisės įrodyti kaltumo, nuteisti ir paskirti bausmių. Spauda negali pakeisti nei teisėsaugos, nei teismų, kurie nesugeba ar nenori sąžiningai atlikti savo darbo.
Bet kam dairytis vien tik į skandalingas, įvairiais interesais apipintas bylas. Pažvelkime į labai buitišką situaciją, į tikrą pasiturinčio lietuvio gyvenimo kvintesenciją – šarvines duris. Kodėl Lietuvoje gero tono ir socialinės padėties ženklu yra būtinybė turėti duris, kurias ne tik būtų sunku padegti, bet ir kurios užsirakina keliomis kryptimis iššaunančiomis spynomis?
Kai policijos vadovai ar prokurorai ima dėstyti savo teorijas apie mažėjantį nusikalstamumą, taip ir norisi pasakyti: „Patikėsiu tada, kai šarvuotas duris lietuviai ims keisti amerikietiškomis, kurių pagrindinis įrenginys yra tinklelis, apsaugantis namo gyventojus nuo nepageidaujamo vabzdžių, o ne vagių, įsiveržimo“.
O kur dar net nuo senų „Žiguli“ naktį numaunami ratai, apiplėšinėjami sodo nameliai, kuriuose tėra pora senų kastuvų ir nutriušusi šluota, ar anūkai, prievartaujantys aštuoniasdešimtmetes močiutes.
Ne kas kitas, o būtent keikiami ir nekenčiami žurnalistai apie visa tai praneša visuomenei, kuri dėl spaudos laisvės bent jau turi galimybę žinoti realią situaciją. Kas kita, jeigu šios situacijos nėra kam pakeisti, nes teisėjai ir politikai, o ne reporteriai, komentatoriai ir operatoriai, yra iš tiesų korumpuoti.
Ir dar vienas beveik anekdotinis pavyzdys, dar kartą įrodantis gąsdinantį nepasitikėjimą teisėsauga.
Vilniuje trisdešimtmetė moteris kaltinama suorganizavusi paskui ją į Lietuvą atvykusio prancūzo gąsdinimo akciją ir apiplėšimą. Galima tik tikėtis, kad teismai šią istoriją tinkamai ištirs.
Greičiausiai čia būta noro pasipelnyti ir nėra abejonių, kad prancūzui teko iškęsti smarkių lietuvių smūgius. Tačiau jeigu moters versijoje esama bent lašelio teisybės, ši istorija galėjo pasisukti visai kitaip.
Sakykime, kad prancūzas iš tiesų atvyko nekviestas ir įkyriai sekiojo paskui su juo nieko bendro turėti nenorėjusią lietuvę. Šalyje, kur policija tinkamai atlieka darbą, vilnietei būtų užtekę vieno skambučio trumpuoju pagalbos numeriu: „Mane persekioja vyras, kurio kompanijos aš nepageidauju“.
Su „meilės kankiniu“ būtų gražiuoju pasikalbėjęs policijos atstovas, ir pastarasis būtų grįžęs ten, iš kur atvyko. Priešingu atveju, teismas, moters prašymu, išduotų vyrukui draudimą prisiartinti prie jos tam tikru atstumu. Draudimo nesilaikantis gerbėjas būtų areštuotas.
Žinoma, kad toks scenarijus Lietuvoje, kur policija ar greitosios pagalbos darbuotojai svarsto, kada ir į kokį įvykį jiems patogu ir malonu važiuoti, o kur geriau nesikišti, nes galbūt reikės atlyginti žalą už policijos operacijos metu nukritusią kokio nors garbaus politiko blakstieną, atrodo kaip iš Holivudo filmų.
Puikiai tokią realybę suvokianti moteris kreipėsi ne į pareigūnus, o į „baisiai atrodančius“, kaip kad pabrėžiama straipsnyje, draugelius.
Grėsmingai atrodantys draugai arba šautuvas rankose vis dažniau tampa teisingumo vykdytojais, nes net ir žurnalistams atlikus savo darbą su kaupu – paviešinus įstatymų pažeidimus – pernelyg retai nusikaltėliai sulaukia tinkamo atpildo.
Ne blogas naujienas pranešančių žurnalistų bijo ir į Lietuvą negrįžtantys nutekėję protai. 2008 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Viešosios politikos ir vadybos instituto atlikto gyventojų migracijos tendencijų ir grįžimą skatinančių veiksnių tyrime skelbiamais duomenimis, 51,2 proc. emigrantų nenori grįžti į Lietuvą, nes juos gąsdina pernelyg didelis nusikalstamumo lygis.
Spaudos laisvė – reikšmingas Lietuvos pasiekimas. Būtų dar nuostabiau, jeigu paskui ją ateitų individo laisvė būti neapvogtam, neišprievartautam ir nenužudytam, o atsitikus nelaimei, prokurorai bent jau išmoktų nepamesti piliečio skundo ar svarbaus bylos baigtį galinčio nulemti dokumento.