Visai
neseniai švenčiau nedidelį savo gyvenimo jubiliejų. Didžiausia
dovana, kuria džiaugiausi buvo ir yra ištikimų draugų ratas, kurį
šiame gyvenime užgyvenau. Visus mus jungia bendras tikėjimas bei
dalyvavimo Viešpaties Aukoje, o ir aukos gyvenimo dėl Viešpaties
praktika.
Ir
visgi gražiausią dovaną gavau rytojaus dieną. Per visą pasaulį
nuvilnijo žinia, kad švento Petro bazilikoje Romoje buvo aukotos
pontifikalinės šv.Mišios tradiciniu Romos ritu ... po 40 metų
petraukos. Atrodo, kad ši senoji pačiame Romos mieste išpuoselėta
liturgija grįžo iš tremties į savuosius namus. Persekiota,
niekinta, blaškyta pagaliau sugrįžo į savuosius namus, į
šventojo Petro katedrą.
40
metų – simbolinis tremties, o kartu ir apsivalymo laikas. 40 metų
dykumoje blaškyta išrinktoji tauta įžengė į jai Dievo valia
priklausančią Pažadėtąją žemę. Dievo užmanymu tremties metu
turėjo mirti vergovę menanti ir gimti malonės Pažadui skirta
naujoji karta. Atrodo, kad panaši dalia ištiko ir Romos bažnyčios
sakramentinę savastį tobulai išreiškiančias šventasias Mišias.
Įsivyravusi
„reformacinė“ ideologija melagingai prisidengusi II Vatikano
Susirinkimo vardu laidojo tradicinį Romos ritualą kaip tamsiausią
Viduramžių liekaną. „Sena“ buvo priešinama su „nauja“.
„Sena“ turėjo sužlugti, „nauja“ triumfuoti. Tačiau „sena“
nesužlugo ir pergyveno „naujo“ žmogaus paikybės triumfą.
Benediktas
XVI, atsiremdamas į II Vatikano Susirinkimo liturginės
konstitucijos nuostatas, išleidžia Motu proprio „Summorum
Pontificum“, kuriame įvardiją tradicinį Romos ritą neatšaukiama
Bažnyčios lex orandi, t.y. maldos įstato, dalimi. Po kelių
metų Romoje vykęs vyskupų sinodas pasiryžta reformuoti jau
reformuotąją, novus ordo, Romos rito formą. Taigi „sena“
vis išlieka Bažnyčios savastimi, o „nauja“ turės šiek tiek
pasenti, kad šia savastimi taptų. 40 metų - vienos kartos
laikotarpis – yra labai trumpas Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios
gyvenimo ritmą ir tapatybę diktuoja ne vienos žmonių kartos
nuostatos, o Šventoji Dvasia, kurios veikimas išryškėja kelių
kartų perspektyvoje.
Taigi
po „Summorum Pontificum“ pasaulyje it žali daigai po pavasario
lietaus ėmė dygti „sena“ tradicine Romos rito forma
besimeldžiančios bendruomenės. Vieni vyskupai šį Benedikto XVI
inicijuotą pavasarį laimina, kiti jį delsia pripažinti, dar kiti
tiesiog bando šį pavasarį uždusinti. Tačiau tradicinė Romos
liturgija didele tikėjimo jėga neatšaukiamai sugrįžta į
Bažnyčios gyvenimą. „Sena“ yra Dievo šventumo atspindys,
kuris yra amžinai naujas tikinčiose ir mylinčiose širdyse.
Kita
didi naujiena. Benediktas XVI atsiliepė į gausios po pasaulį
pasklidusios Tradicinės anglikonų bendruomenės prašymą. Netrukus
Romos popiežius pasirašys apaštalinę konstituciją, kuria įgalins
visus anglikonus susivienyti su Romos Katalikų bažnyčia. Aspirantų
į vienybę su Roma eilėje jau stovi ir Rytų ortodoksų bažnyčios.
Tai irgi yra akivaizdus ir didis Šventosios Dvasios darbas.
Kaip
suprasti ir vertinti visus šiuos procesus – tiek liturginius, tiek
(tikraja šio žodžio prasme) ekumeninius? Prisimena per amžius
skambantys Viešpaties žodžiai:
„Jėzus
jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir
kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir
aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu
savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“
(Mt 16,17-18).
Petro
Sostas yra tikėjimo uola. Šis tikėjimas niekada nenuvilia, jis
nugali pasaulį. Prieš 500 metų į aptašalinį Bažnyčios
tikėjimą pasikėsino reformatoriai. Kiekvienas jų skelbė, jų
manymu, tikrąjį apaštalams Kristaus prisakytą tikėjimą. Tačiau
istorinė Reformacijos projekto išeiga – „tikratikių“
doktrinų, susitapatinusių su nacionalinėmis tapatybėmis, daugis.
Reforma išnaikino apaštalinio tikėjimo visuotinumą, o kartu ir
tikėjimo turinio visavertumą.
Reformos
siausmą Europoje sustabdė Tridento susirinkimas. Visgi po kelių
šimtmečių Reforma įsiveržė ir į pačią Katalikų Bažnyčią.
Betvarkės įsivyravimą dažnas vadino „atsinaujinimu“. Dabar
jau vargiai, ypač Europoje ir Amerikoje, Bažnyčios padėtį
įvardytume „atsinaujinimo“ vardu. Tenka skinti karčius to
„atsinaujimo“ vaisius. Tai, kas buvo sakralu, neliečiama ir tik
dalyvaujama, tapo žmogiškų apetitų nučiupinėta ir subanalinta;
tikėjimo Aukos disciplina sumenko; o sūrumą praradusi druska tapo
verta tik pasaulio puikiųjų takams pabarstyti.
Reforma
kėsinosi į pačią mūsų tikėjimo šerdį – Eucharistinės
Aukos sudabartinimo slėpinį. Liturginės reformos nederami,
ideologizuoti įgyvendinimai ir realus Eucharistijos slėpinio
sužmoginimas pradėjo trinti pačios Aukos realumą iš tikinčiųjų
savimonės ir gyvenimų.
Ir
štai Šventoji Dvasia Benedikto XVI ranka sužlugdė Reformos
ekspansiją ir apaštalinio tikėjimo korupciją Bažnyčios viduje.
„Summorum Pontificum“ tvirtina Romos rito, lex orandi, ir
kartu apaštalinio tikėjimo, lex credendi, visavertumą.
„Senas“
tikėjimas Viešpaties Auka ir vėl triumfuoja.
Todėl
šiandien ir visada meldžiame:
„Prašome,
Visagalis Dieve, kad tiems, kuriems paskyrei džiaugtis dalyvavimu
dieviškuosiuose slėpiniuose, neleistum būti priklausomiems nuo
žmogiškųjų pavojų. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tavąjį
Sūnų, kuris vienybėje su Šventaja Dvasia su tavimi gyvena ir
viešpatauja per amžių amžius. Amen“ (XXIII sekmadienio po
Sekmininių postkomunijos malda)