Vilniuje gyvenančiam gruzinui trūksta pietietiško bendravimo

Sandra Trinkūnaitė ("Sostinė")
Gruzijoje, Tbilisyje, augusiam 40 metų Lašai Kiknadzei sostinės Gedimino kalnas atrodo tik kaip nedidelis kalniukas. O santūrus lietuviškas bendravimas, palyginti su gruzinišku, apskritai vyrą varo į neviltį.
L.Kiknadzę juokina, kad lietuviai Gedimino kalną vadiną kalnu. Palyginus su Gruzijos kalnais, tai tik kalvelė.
Daugiau nuotraukų (1)
Kelerius metus su vilniete žmona Tbilisyje pagyvenęs L.Kiknadzė nusprendė kraustytis į Lietuvos sostinę.
Jau septynioliktus metus sostinėje gyvenantis gruzinas juokauja čia sutvarkęs du svarbiausius dalykus, be kurių negalėjo gyventi – maitinasi pats ir maitina vilniečius gruzinišku maistu bei pripratino draugus prie savo tautiečių bendravimo ypatumų.
- Ar labai smarkiai skiriasi pietietiškas bendravimas nuo lietuviško?
- Gruzijoje visi draugai ir pažįstami bendrauja, galima sakyti, kasdien – tai lyg kas rytą atsikėlus išgerti puodelį kavos.
Vilniuje man susidarė toks įspūdis, kad negalima draugo trukdyti darbo dieną, nebent savaitgaliais. Nes visi užsiėmę, grįžta pavargę, nori pailsėti.
O Gruzijoje kitaip – sumanei ir važiuoji į svečius, net skambinti tam žmogui nereikia, nes žinai, kad tave vis tiek pasitiks svetingai ir nuoširdžiai džiaugsis.
Net jeigu ir norėtum Gruzijoje užsidaryti namuose ir pabūti vienas, tai nelabai pavyktų, nes svečiai eis ir eis, ir be perspėjimo. Nebent į kalnus bėgtum nuo jų pasislėpti. Nors ir ten greičiausiai rastų.
O Vilniuje gali užsidaryti savaitei namuose ir niekas tavęs nė neprisimins. Bet šį dalyką jau sutvarkėme – atsirado draugų lietuvių, kurie prie tokio mano bendravimo tempo jau prisitaikė.
Kai su žmona dar gyvenome Gruzijoje, pasklido informacija, kad esu vedęs vilnietę. O gandai pas mus sklinda labai greitai.
Taigi po kurio laiko, būdavo, skambina koks gruzinas ir sako man: „Aš irgi turiu žmoną lietuvę. Gal susitinkame?“ Ir skambindavo visiškai nepažįstami žmonės. Taip mūsų susidarė gal kokių dešimties šeimų būrys – vyras gruzinas, žmona lietuvė.
Žmonoms buvo smagu bendrauti savo kalba, švęsdavome visas lietuviškas šventes, daugelis porų taip pat vėliau persikėlė į Vilnių, tačiau, deja, dauguma išsiskyrė.
Ne visi gruzinai pritapo Lietuvoje, gal ir kokių kitų nesutarimų buvo.
- Gruzijoje – kalnai, nuostabi gamta, geri orai. Kas atvijo į Vilnių?
- Kelerius metus gyvenome su žmona Tbilisyje, tačiau ekonominė padėtis vis prastėjo ir nusprendėme laimę pabandyti čia, nors tik persikrausčius ir sostinėje nebuvo lengva.
Tik atvykus pirmas įspūdis buvo – čia labai švaru ir labai gražios moterys.
Tačiau mane nustebino tai, kad, atėjus į parduotuvę apsipirkti ir paprašius ko lietuviškai, į mane niekas per daug nekreipė dėmesio, lyg viskas taip ir turi būti.
Jeigu vilnietis gruziniškai prabiltų Gruzijoje, tai vietiniai jau per dešimt minučių išsiklausinėtų, kas jis toks, iš kur – visą gyvenimo istoriją, pradedant vieta, kur jis gimė.
Bet man čia labiausiai trūksta kalnų, iš pradžių net sapnuodavau juos, nors jau pripratau.
O Gedimino kalnas – ne kalnas. Man visada labai juokinga, kai jūs jį taip vadinate. Palyginti su mūsų masteliais, tokių kalnų Gruzijoje pas ką nors tiesiog kieme yra.
Bet Vilnius man patinka, kitaip negyvenčiau, jis turi savo žavesio.
Negalėčiau gyventi dideliame mieste, kur visi skuba gyventi ir numirti, o Vilnius – pats tas.
Gaila tik, kad 17 metų laukiau tiesioginio skrydžio Vilnius-Tbilisis, o kai jis atsirado, gyvavo labai trumpai.
- Kokį susidarėte įspūdį apie vilniečius?
- Jie atrodo nuoširdūs, sakyčiau, keičiasi į gerąją pusę. Kai atvažiavau, atrodė gerokai pavargę, pasipiktinę, lyg ieškantys priekabių.
Manau, gal net ir tas jūsų pasakymas, jog lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega šiais laikais nebėra aktualus.
- Vienas bičiulis, jau dvejus metus gyvenantis Tbilisyje, pasakojo, jog gruzinai kasdien išgeria po kelis litrus vyno. Tai tiesa?
- Dėl vyno jūsų draugas tikrai nemelavo – ir du litrai tikrai nėra riba. Vynas labai padeda bendrauti – mėgaujiesi juo, bet negirtėji, netgi po to namo gali pats pareiti.
Gruzijoje per šventes vynas geriamas iš rago, sakomi tostai, vien ten telpa litras ar keli – ir tai kaip viena stiklinė.
Taigi tokios vyno kultūros ir vilniečius mokau. Į šį gėrimą nereikia žiūrėti kaip į alkoholį, skirtą nusigerti.
Gruzijoje beveik visi moka gaminti vyną, galėčiau jį padaryti ir aš, bet Vilniuje neįmanoma nusipirkti tam skirtų vynuogių.
Daryti iš obuolių? Ne, tai jau nebe vynas išeitų. Geras vynas gali būti padaromas tik iš vynuogių, bet ne iš tų, kur guli prekybos centre.
Tiesa, iš pradžių ir aš valgiau cepelinus, tačiau tai labai sunkus maistas.
Jūs beveik su viskuo valgote bulves. Gruzinų virtuvė kitokia – čia daugiau įvairovės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.