Minėtoje šeimos kapavietėje prieš dešimtmetį palaidotas Juditos G. tėvas, prieš dvejus metus – brolis. Velionis Algis, prieš keliolika metų tapęs našliu, iš Kauno persikraustė į tėviškę ir paskutinius dešimtmečius gyveno su motina sodyboje, Vingrėnų kaime.
„Bijau ir pagalvoti, kas būtų, jei šeimoje atsitiktų dar viena nelaimė. Meldžiamės, kad Dievas nepašauktų mamos pas save anksčiau nei už dešimties metų, priešingu atveju senolę tektų laidoti ne pas vyrą, o atskiroje kapavietėje“, - sako Judita G.
Moteris sako pasibaisėjusi esama tvarka. „Yra teisės aktai, bet yra ir žmogiškumas. Kai prieš dvejus metus staiga mirė viengungis brolis ir jį palaidojome šalia tėčio, mama prisaikdino mus, kad baigus žemišką gyvenimą ji nori atsigulti greta sutuoktinio ir sūnaus – taip, kaip kartu gyveno visą gyvenimą čia, žemėje. Mama net paminkle užsakė iškalti josios ir Algio vardus, gimimo datas – pasirūpino, kad mums, gyviesiems, nelaimės atveju būtų kuo mažiau rūpesčių. Bet išeitų, kad vargu ar galėsim išpildyto mamos valią – ateinančią gegužę jai sukaks 85-eri, duok Dieve, jai dar ilgų gyvenimo metų, kaip sakoma“, - atsiduso moteris.
Turimais duomenimis, velionio laidotuvės ir duobės kasimas tapo tragikomišku duobkasių siautėjimu kapinėse: paaiškėjus, kad šeimos kapavietėje kasti sargas neleis, suskubta ieškoti kokio nors seniai irusio giminaičio kapo. Velionio dėdės kapo vieta kapinių prižiūrėtojui pasirodė tinkama – žmogus miręs prieš keliasdešimt metų.
Davęs leidimą ir pats parūpinęs vietos duobkasius, V.Valukonis vėliau persigalvojo: duobkasiams atkasus viršutinį žemės sluoksnį ir pamačius, kad būsima kapavietė teks kasti akmenyne, laidojimui išrinko dar vieną vietą – naujai laidojamoje kapinių eilėje. „Su velionio artimaisiais nutarėme, kad akmenuotoje dirvoje iškasti bus neįmanoma, todėl priėjome kompromiso ir kasėme naują duobę. Ji visai netoli šeimos kapavietės“, - sakė Rudaminos kapinių prižiūrėtojas.
Judita G. sako dar negalvojanti apie būsimas papildomas išlaidas: paminklo broliui statymą, kapavietės tvarkymą. „Kaip nors. Tačiau jei neleis man išpildyti mamai duoto pažado? Pasakiau ir seniūnui, ir kapinių prižiūrėtojui, kad tokiu atveju mes nesiskaitysime su būsimomis pasekmėmis“, - neslėpė moteris, ant kurios šeimos pečių užgriuvo brolio laidotuvės.
Pasak jos, pritrūko elementaraus žmogiško supratimo – buvo galima šeimos kapavietėje rasti tuščią vietą, ir brolį palaidoti šalia artimųjų – kaip jis buvo nusprendęs pats gyvas būdamas.
Vietos gyventojai giria sargą – neva jo principingas požiūris į savo darbą stipriai pagerino kapinių būklę, tvarką: laiku išvežamos šiukšlės, apšienaujami tarpueiliai, šluojami kapinių takai ir kt. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Rytis Saladinskas sako suprantantis moters skausmą, pareiškęs jai užuojautą, tačiau tikina, kad teisės aktai parenkant jos velioniui broliui amžino poilsio vietą nebuvo pažeisti, o numatytos tvarkos – reikia laikytis.
„Kas bus, jei pradės laidoti metro gylyje? Juk ateis vasara! Būna, kad žmonės skundžiasi, jog kapinėse dvokia. O ką aš galiu padaryti? Todėl ir laikausi tvarkos“, - sakė kapinių prižiūrėtojas V.Valukonis.
Išgirdęs šią istoriją Lazdijų rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Petras Selilionis nustebo, kad šeimos kapavietėje neatsirado vietos trečiam asmeniui palaidoti. „Normaliai pagal nustatytą tvarką tokioje kapavietėje galima be vargo palaidoti keturis karstus. Nebent prieš tai užkastieji buvo laidojami skersai kapavietės“, - tikina architektas.
Pasak P.Selilionio, Vyriausybės nutarimu patvirtintose kapinių priežiūros taisyklėse yra reglamentuota, jog asmeninei kapavietei skiriama 2,5 m ilgio ir 1,5 m pločio žemės sklypas, šeimos kapavietei – 2,5 m ilgio ir 2,8 m pločio sklypas. Kiekvienose kapinėse, anot architekto, privalo būti kapinių schema, iš kurios matytųsi, kas ir kurioje vietoje yra palaidotas, kapaviečių eilės ir jų užlaidojimo tvarka, kapų lankymo, priežiūros taisyklės, mirusiųjų registracijos žurnalas, kur nurodoma ne tik velionio duomenys, bet ir kas tvarkys ir prižiūrės kapavietę.
„Užsienyje tai seniai sutvarkyta, o pas mus viskas daroma stichiškai. Būtų idealu, jei turėtume krematoriumą ar reiktų išsipirkti vietą kapinėse. Tuomet būtų aišku – susimoki nuomą, ir laidoji; praeina pora dešimtmečių – ir jau kitiems toje vietoje leidžiama laidoti. Su tokiu požiūriu kaip šiuo atveju, netruksime pritrūkti vietos kapinėse, o juk plėstis ne visur yra kur.
Žemė dar negrąžinta gyviesiems, o mes ją švaistome į kairę ir dešinę mirusiems, tarsi ta prabanga turėtų kokią lemiamą reikšmę mirusiųjų būsenai. Manau, kad reiktų tik skatinti, kad jau esamos kapavietės būtų išnaudojamos kaip įmanoma kompaktiškiau“, - sakė P.Selilionis.