Liaudies išmintis sako, kad lašas po lašo, ir akmenį pratašo. Klangių krašto žmonių kantrybė, atrodo, stipresnė net už akmenį - daugiau nei pusantrų metų jie kenčia kaimynų šunų terorą. Du didžiuliai belgų aviganiai puldinėja ne tik artimiausius kaimynus, jų vizito savo kiemuose sulaukia net už 2-3 km gyvenantys žmonės. Atrodo, kad žmonių saugumu nesirūpina ir vokietis, kasdien treniruojantis veislinių šunų ištvermę - augintiniai 5-7 km kaimo keliais bėga paskui šeimininko autobusiuką, pakeliui užpuldami kiekvieną sutiktąjį.
Pirmasis kantrybės šį rudenį neteko Adolfas Veverskis, kai jam matant didžiulis aviganis į gabalus sudraskė katę, maitinusią ką tik atvestus kačiukus. Žmogus surašė skundą, surinko kaimynų parašus ir nuėjo pas rajono merą. Netrukus Klangių krašto žmonės iš Veliuonos seniūno išgirdo, kad E.Maier gali dėl šmeižto kreiptis į teismą. Kaime kilo baisus pasipiktinimas.
„Jie mūsų žmonėmis nelaiko - kažkokia žemesne kasta, lietuviškomis kiaulėmis. Net policininkai su vokiečiu nesusišneka ir nieko jam padaryti negali“, - praėjusią savaitę liejo apmaudą susirinkę Klangių, Kalvių ir Papiškių kaimų žmonės.
Vienas per kitą jie pasakojo apie baisų stresą, patirtą susitikus su Maierių šeimos augintiniais. Dažniausiai nuo palaidų belgų aviganių prisieina gintis Veliuonos paštininkei Nidai Andrijonienei. Moteris tikino, kad dviračiu pro vokiečio namus važiuoti negalinti - šunys visada ją užpuola apibėgę tik nuo kelio užtvertą tvorą. „Kiek kartų sakiau ir rašiau seniūnui, jokio atsakymo negavau. Gerai, kad Lietuvos pašto valdžia mus aprūpino dujų balionėliais - kai einu pro Maierių sodybą, balionėlį visuomet laikau rankose“, - tikino paštininkė.
Tragedija vos nesibaigė Irenos Kuršaitienės susitikimas su vokiečio šunimis. Moteris pasakojo juos sutinkanti kasdien, kai vakare susiruošia melžti savo karvių. Pamatę dviračiu atvažiuojančią moterį, prie jos puolė paskui šeimininko autobusiuką bėgę aviganiai - išsigandusi I.Kuršaitienė neišlaikė pusiausvyros ir nuvirto nuo dviračio kone po pačiais autobuso ratais. Įvykį matę žmonės pasakojo, kad iš mašinos iššokęs vokietis pasigriebė šunis ir nuvažiavo, net nedirstelėjęs į nelaimėlę. Moteris smarkiai susimušė koją ir alkūnę.
Po nelaimės I.Kuršaitienė paskambino Ernestai Maier ir papriekaištavo, kad didžiuliai šunys po kaimą laksto be antsnukių. Nuo to, ką išgirdo, moteris dar ir dabar negali atsitokėti. „Ernesta nusistebėjo - sako, ar jūs pabėgtumėte, jei jums uždėtų antsnukį? Bet kodėl aš, visą gyvenimą ramiai nugyvenusi, dabar kiekvieną dieną turiu drebėti, kad iš kurio nors kampo išnirs šunys ir mane užpuls? Ta baimė man įvarys ligą, nes vos tik pamatau jų šunis, imu visa drebėti“, - vos sulaikė ašaras moteris.
Žmonės pasakojo, kad po šio įvykio Veliuonos seniūnas sukvietė kaimo susirinkimą ir pareikalavo, kad Ernesta Maier uždarytų ar pririštų savo šunis. Bet ramu buvo tik keletą dienų. Nieko nepadėjo ir paplentėje vokiečio užtverta tvora - šunys ją apibėga ir užpuola pro šalį einančius ar dviračiais važiuojančius žmones. Keliskart per savaitę pro Maierių sodybą į miestelį einantis Arūnas Krimisieras nuo šunų ginasi lazda.
Ne kartą šunys iki ašarų privarė ir ant kalno gyvenančią Janiną Linkuvienę. Pirmiausia moteris turėjo atsikratyti kieme pririštos mažos kalytės, nes ją nuolat lankydavo Maierių aviganis. Kartą nekviestas svečias Janiną užpuolė jos pačios kieme. „Visa laimė, kad prie darželio buvo padėta vonelė - gyniausi ja tarytum skydu. O kitą kartą mano kieme šunys užpuolė bitininką. Išgirdę, kad žmogus šaukia nesavu balsu, su dviem šakėm jį vos atgynėm nuo šuns“, - pasakojo J.Linkuvienė.
Ne kartą Ernestai yra skambinusi ir Klangiuose gyvenančio Romualdo Jankausko žmona bei dukra. Žmogus tikina kreipęsis į apylinkės įgaliotinį. Prašymą sudrausminti šunų šeimininkus policijai yra rašęs ir Vidas Ramonas. Šuo buvo užpuolęs su teta pasivaikščioti išėjusį jo penkerių metų sūnų.
V.Ramonas tikina, kad tuomet jo vaikas nenukentėjo tik dėl laimingo atsitiktinumo. Pareiškimą Ramonai atsiėmė - esą to prašė su policijos pareigūnais atvažiavęs seniūnas.
Viena stambiausių šio krašto ūkininkių Jadvyga Ramonienė pasakojo, kad kaimynų šunys ateina į jų kiemą, net į tvartus, ganyklose gąsdina gyvulius. Praėjusį pavasarį Ramonai turėjo parduoti aštuonias rinktinių karvių telyčias, nes nebeįstengė jų išsaugoti - gainiojami šunų, gyvuliai nutraukdavo elektrinį piemenį ir niokodavo kaimynų pasėlius.
„Aš suprantu, kad šunys - vokiečio verslas. Bet mes kiekvienas irgi turim savo verslą ir į jį investuojam. Būtų labai malonu, kad ir jie investuotų į savo verslą - užsitvertų tvorą taip, kad šunys nelakstytų po kaimą. Mes iš jų nieko nereikalaujam, tik ramybės“, - tikino J. Ramonienė.
Jurbarko rajono savivaldybės tarybos patvirtintos Gyvūnų auginimo, laikymo ir pervežimo taisyklės numato, kad gyvūnų savininkai turi užtikrinti, jog jų augintiniai nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Atvirose savininkų valdose laikomi šunys turi būti pririšti arba uždaryti ne žemesniuose kaip 1,5 m aukščio aptvertuose voljeruose. Viešose vietose šunys turi būti vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu, o esant pašalinių žmonių, šuns pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m.
Paklausta, ar jos šunys kaimo žmonėms nekelia problemų, Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Ūkio ir turto skyriuje dirbanti E.Maier iš pradžių tikino apie jokias problemas nieko nežinanti, nors liepos mėnesį jos vyrą dėl to buvo įspėję policijos pareigūnai. Moteris sakė, kad saugumo priemonių jau ėmėsi - nuo plento pusės sodybą aptvėrė tvora, į abi puses ją užlenkė po 10 m, kad šunys neužpuldinėtų keliu einančių žmonių. Visos valdos, kuri sudaro net 8 ha, pasak Ernestos, atverti neįmanoma, todėl vienintelė išeitis - statyti voljerus.
„Gyvūnų laikymo taisyklės yra nelogiškos, parašytos šunų nemylinčių žmonių. Argi logiška reikalauti pririšti mažą, ant rankų nešiojamą šunelį?“ - stebėjosi moteris. E.Maier negailėjo pagyrų savo šunims - jie pirkti iš geriausio veislyno, šių šunų broliai ir seserys tarnauja krašto apsaugoje, jų puikus genofondas, išmokyti nepulti žmonių, tik lojimu pranešti apie pavojų.
„Kai 2002 metais atsikėlėme čia gyventi, iškart buvome apvogti - dėl to įsigijome šunų. Jie puikiai išdresuoti, dar niekam nėra įkandę. Šios veislės šunų negalima laikyti nei uždarytų, nei pririštų. Žmonės kalba nesąmones, sako, kad juos puola mūsų šunys. Negi jie atbėgę pasisako, kas jų šeimininkas? Apylinkėse laksto daug palaidų į mūsiškius labai panašių šunų. Jei reikalaujama, kad mes prisirištume šunis, tai ir kiti turėtų juos prisirišti“, - tvirtino E.Maier, mananti, kad kaimynai jų šunis skundžia dėl to, kad prieš porą metų jiems atsisakė išnuomoti pievą.
Tačiau Veliuonos seniūnas M.Šlepševičius patvirtino, kad nepatenkintų Maierių šeimos augintiniais yra ir daugiau. Pasak jo, pirmuosius skundus dėl vokiečio šeimos šunų jis gavo prieš trejus metus - tuomet ant plento sugulę šunys sustabdė autobusą, vijosi paštininkę. Seniūnas tikina vežęsis į Maierių sodybą vertėją, vokiškai ir lietuviškai rašęs raštus, kvietęs Ernestą į gyventojų susirinkimą, bet taip nieko ir nepasiekęs - skundai nuolat kartojasi.
„Maniau, kad žmonės turėtų suprasti - juk mokyti, protingi, žino, kad kaime gyvena ne vieni. Net merą prašiau pasikalbėti su savivaldybėje dirbančia Ernesta. Atvirai pasakysiu - man gėda prieš paprastus kaimo žmones, kad negaliu išspręsti tokios, atrodo, paprastos problemos“, - neslėpė M.Šlepševičius.
Lapkričio pradžioje palaidų Maierių šeimos augintinių problemą imsis spręsti savivaldybėje sudaryta Administracinė komisija. Jos sprendimas bus pirmas tikras bandymas sudrausminti šunų mylėtojus. Į šios komisijos posėdį ketina atvykti ir šunų kaimynyste nepatenkinti aplinkinių kaimų gyventojai. Nors baudos skaudžiai atsirūgsta tik neturtingiems, reikia tikėtis, kad šunų teroras Klangių krašte kada nors vis tiek baigsis.