„Šiandien neturiu nė vienos laisvos minutėlės. Rytoj rytą repeticija, pietūs, vėl repeticija, vakare spektaklis. Gerai, atvažiuok rytoj į repeticijų salę, papietausime“, — trečiadienio rytą sakė jau daugiau nei dešimtmetį šokiu kvėpuojantis 29 metų Gytis, paprašytas pasikalbėti apie tai, kuo šiandien jis gyvena.
— Gyti, vos radai pusvalandį pokalbiui. Kaip dabar atrodo tavo diena?
— Sunkiai. Sunkiai laiko prasme. Gruodžiui rengiamės premjerai kartu su kroatų choreografe, tad dar reikia ir ją prižiūrėti. (Juokiasi.) Be to, dalyvauju repeticijose, ruošiuosi šokiams.
Negana to, kad šeštadieniai šiuo metu ir taip iškrinta iš gyvenimo, tam dar ir visą savaitę reikia skirti jėgų. Diena įtempta, naktis rami, bet trumpa. Šiuo metu leidžiu sau miegoti po 8 valandas, o mėgstu pamiegoti po 12. Deja, kitokio pasirinkimo nėra.
Jau laukiu sausio, kai bent savaitę galėsiu pasimėgauti ramybe. Gal važiuosiu į Druskininkus, gal į užsienį. Noriu laiko sau, nes per tą bėgimą kartais save ir pamiršti.
Jei pats nesustoji, tave sustabdo, bet norisi rasti laiko ir erdvės, kad galėtum ramiai eiti į priekį.
— Nebuvo akimirkos, kai gailėjaisi sutikęs dalyvauti šokių projekte?
— Silpnumo akimirkų man mažai būna. Gal nuovargio atspindžių, dvejonių...
Jei būčiau bent kiek abejojęs, turbūt būčiau apskritai nieko nepradėjęs — nei teatro projektų, nei šokio. Paprastai einu visa koja ir nebelieka svarstymų, kad galbūt ką nors ne taip darau.
Niekada nesiimu dalykų, kurie man nepatinka arba kurie atrodo neverti mano jėgų ir pastangų. Jei manau, kad darau gerai, man užtenka tiesiog eiti ir daryti.
— Jėgų turėtų pridėti ir begalinė žiūrovų parama — jau kelis šeštadienius iš eilės surenkate daugiausia balsų.
— Parama iš niekur neatsiranda. (Juokiasi.)
— Žiūrovas nemato ir ne visada gali įvertinti jūsų su Justina repeticijų, išlieto prakaito. Jis vertina rezultatą.
— Rezultatas savaime nepasidaro. Žmonės, matydami rezultatą, turi suvokti, kad jis pasiekiamas ir padaromas, neatsiranda šiaip sau. Ir spektaklio žiūrovai mato rezultatą, o mes čia mėnesius kankinamės. Būtent tuo galutiniu produktu ir kerime žiūrovą, juo pasiimame simpatijas.
— Ne vieni šokate puikiai, bet lyderiai esate jūs. Kur slypi jūsų paslaptis?
— Nėra nė vienos poros, kuri vaikšto susikibusi už rankų, parade stovi apsikabinusi vienas kitą ir žiūri vienas į kitą su didžiule meile.
Tikėjausi tokio tavo klausimo, o kaip tik prieš porą dienų pamačiau seną nuotrauką iš projekto pradžios. Mes su Justina vieninteliai stovėjome apsikabinę — mes esame tikra pora. Kitoms poroms iki tvirto dueto ko nors trūksta.
Ir iš projekto jau gavau neįkainojamos naudos — žmogų, su kuriuo galime būti kartu, šokti kartu, sirgti vienas už kitą, jausti ir padėti. Ir tai, man atrodo, matyti. Tai ir yra grožio paslaptis.
Mes papildome vienas kitą, kiekvienas prikišame nagus ten, kur esame stipresni. Ji gali mane išmokyti šokti, aš — kaip suvaidinti ar išjausti. Štai tau ir dviejų lyderių rezultatas. (Juokiasi.)
— Netikiu, kad jūs — du aistringi žmonės nesate trankę durimis.
— Nė vieno kartelio. Net jei, atrodo, yra nepasitenkinimas ar iš nuovargio nervelis koks — juk suvoki, kad partneris dėl to nekaltas. Jokių skandalų ar durų trankymo tikrai nėra.
— Ar po komisijos nario choreografo Jurijaus Smorigino ne visai taktiškų replikų sunku vėl atsitiesti? Ką jums reiškia jo aštrios pastabos?
— Kiekvieno vertintojo nuomonė man svarbi. Tik reikia atsirinkti, kiek tas vertinimas teisingas, kiek — ne.
Labai racionaliai tą kritiką atsijoju, iš teisingų pastabų pasidarau išvadas. Jei kritika yra tik iš noro prikibti, atmetu kaip šalutinę informaciją.
Gyvendamas kritika suvysi kaip obuolio graužtukas ir manysi, kad esi blogas ir viską darai blogai. Kai kurios kandžios replikos, netaktiški pasakymai žeidžia mano partnerę. Ir man tai nepatinka. Viskas turėtų būti pasakoma taktiškai — taip yra ne visada.
— Kaip sutariate su kitais projekto dalyviais? Ar užkulisiuose esate konkurentai?
— Atmosfera absoliučiai draugiška, visi puikūs žmonės. Prie to prisidėjo ir projekto režisierius Linas Ryškus, dar pradžioje pasakęs, kad konkursą turime laimėti mes visi, o ne vienas.
Konkurencija sukeltų didžiulio chaoso ir nuovargio.
Jei šokame paskutiniai, per tas tris valandas išprotėtume nuo įtampos, jei nebūtume nuoširdūs ir su puikiu humoro jausmu.
— Išprotėtumėte? Daug metų esi ant scenos — ar vis dar taip labai jaudiniesi?
— Absoliučiai. Pirmas laidas kolegos iš manęs juokėsi matydami, kaip kratausi eidamas ant parketo. „Gyti, tu gi aktorius, patyręs“. Aš tai išgyvenu kaskart. Jei manęs nejaudintų, kokį rezultatą parodyčiau?
Milžiniškas jaudulys kiekvieną kartą — tai atsakomybė žiūrovui, partnerei. Eini kaip nuogas ant operacinės stalo, kur tave tuoj išdarinės — tai nėra labai malonu.
— Tačiau ovacijos tai atperka.
— Taip. Jau būnant scenoje ar ant parketo apima euforija, jaudulys užvaldo tik tą pirmą žingsnelį. Jei esi gerai įvertintas, toje ekstazėje dar gali pabūti šiek tiek ilgiau.
— Visi šokėjai demonstruoja numestus kilogramus, kaip sekasi tau?
— Nežinau, ar dar turiu ko numesti. (Juokiasi.) Niekada nebuvau storas. Drabužiai nekabo. Buvo momentų, kai sau pradėjau atrodyti ne visai sveikas, o svarstyklės rodo taip pat nuo 16 metų — 55 kilogramus.
— Kaip sveikata? Žinau, kad buvai gerokai išgriuvęs iš klumpių.
— Dar nebaigiau antibiotikų kurso. Pradėjau byrėti prieš porą savaičių — tada buvo „Radijo erelių“ premjera, ruošėme Manto Jankavičiaus pasirodymo šokį, šeštadienį — televizijos šokiai, miego nedaug, įtampa didžiulė, nuovargis, išsigulėti neturiu prabangos...
— Tuo metu buvai apkaltintas į „Šok su manimi“ atvykęs ne sergantis, o pagiringas.
— Neįsivaizduoju, kaip gali būti pagirios, kai geri antibiotikus. Čia pirma.
Antra — šokti narve su 40 laipsnių temperatūra irgi ne geriausias jausmas. Su tokiais žmonėmis bendrauti — po velnių, bet tikrai neisiu ir neįrodinėsiu, kad man didžiulė temperatūra. Nusišikite.
Tebūnie. O jei ir būtų buvusios pagirios, jei būčiau sau galėjęs leisti po tokios įtampos atsipalaiduoti — aš juk turiu tam teisę. Supratau tik tiek, kad yra žmonių, su kuriais nebegaliu nuoširdžiai kalbėtis.
— Koks šokis tau artimiausias širdžiai?
— Visąlaik maniau, kad džaivas. (Juokiasi.) Dabar matau, kad ne. Artimiausi — tango, pasodoblis, ča ča. O štai lėto valso nepykit, negaliu šokti. Na, niekaip.
Turiu šokti nusukęs galvą į šoną, o partnerė žiūri į kitą šoną? Apie kokį iš viso tada duetinį šokį galime kalbėti, kai nedega akys, nėra aistros. Man artimi tie šokiai, kuriuose yra aistros.
Aš pats esu degtukas. Tie šokiai, kurie dega arba degina, ir yra mano.
— Yra sakančių, kad esi pamaiva ir pasipūtėlis.
— Kartais savimi labai didžiuojuosi, kartais net nepagrįstai. Visiškai pasitikiu savimi, nes menkiausia abejonė gali sužlugdyti visą darbą.
Pasitikėjimas turi būti matomas, jis pereina ir į tave žiūrinčiam. Be jo nebūtų ir tiek mano vaidmenų, turbūt — ir Gyčio Ivanausko teatro, ir dar daug ko. Ir nebūčiau pirmojoje vietoje. (Juokiasi.)
— Tave lengva pažeminti?
— Galėčiau pats save pažeminti, jeigu nusileisčiau iki žeminančiojo lygio.
— Intensyviai ruošiatės spektaklio „Premjera“ premjerai. Kuo ketinate nustebinti žiūrovą šįkart ir kiek liko laukti?
— Gruodžio 11 d. parodysime Vilniuje, vėliau mūsų lauks Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune. „Premjerą“ statome kartu su kroatų choreografe Sania Tropp Frühwald — su ja prieš keletą metų susipažinome Vienoje ir supratome, kad abu esame vienodai lengvai trenkti. (Juokiasi.)
Sania domisi, kas lieka po to, kai žmonės susitinka. Ji kalba ne apie prisiminimus, kurie, jos manymu, keičiasi, nelygu kokius mes juos norime turėti. Dažniausiai — romantiškus, sentimentalius.
Mes kalbėsime ne apie tai, o tarkime, apie mėlynę, atsiradusią po muštynių. Sanią domina kūnas, ką jis gali pasakyti. Ji nori parodyti tikrąją Brigitą scenoje, o ne savo sukurtą personažą, į kurio apdarą įvilks Brigitą.
Su ja bendravome dvejus metus ir tai bus pirmasis mūsų bendras projektas. Sania įsitikinusi, kad mes papildome vienas kito kūrybines erdves.
Pradinė mintis yra ir liks ta pati, bet labai įdomu, kiek spektaklis keisis per patį procesą — ką į jį įdės žmonės. Tarkime, šokėjai turėjo parengti po 24 svarbiausius įvykius atspindinčias nuotraukos nuo to momento, kai gavo užduotį, iki jų atidavimo dienos.
Sanios žodžiais, „Premjera“ bus lopšinė, kuri ne migdys, o laikys visus budrius, kaip tik neleis užmigti.
— Koks G.Ivanauskas bus po dvidešimties metų?
— Negyvenu planais ir svajonėmis, tikrai. Juk nereikia išeiti į gatvę, kad mašina partrenktų, gali ir čia stogas užgriūti, jei taip lemta. Būsiu senas, mažas ir labai piktas. (Juokiasi.)