Staigus posūkis. Iš principo nebūdingas politikams. Bet įvyko. Nesitiki?
Išmeskite iš naujausios alternatyviosios Vyriausybės programos vandens pilstymą apie siekius, būtinybes bei politinės kovos elementus ir išvysite tikriausią alternatyvą socialdemokratų valdymo septynmečiui.
„Mažinti biudžeto deficitą, įvedant griežtesnes fiskalinės drausmės taisykles planuojant biudžetą ir užtikrinant skaidresnę išlaidų kontrolę“.
„Keisti susitaikėlišką Lietuvos banko politiką. Griežtinti bankų veiklos reguliavimą, sukurti sistemą, kuri susietų bankininkų ir valstybės paramą gaunančių institucijų vadovų atlyginimus su ilgalaikiais veiklos rezultatais ir neskatintų beatodairiškai rizikuoti“.
Nei pridėsi, nei atimsi. Šventa tiesa. Jeigu bent šie keli punktai būtų buvę įvykdyti iki 2007-ųjų, šįmet ekonomikos kritimas, kaip ir teigia socialdemokratai savo alternatyvoje, gal tikrai būtų kokie 5, o ne 15-16 procentų.
Estai geruoju ekonomikos laiku susimažino deficitą iki biudžeto pertekliaus. Estai ir bankus privertė kaupti du kartus didesnes privalomąsias atsargas nei lietuviai.
Jie iš krizės išlips beveik sausi, nors taiko tokias pat socialdemokratų ir ne tik jų į šuns dienas dedamas priemones.
Ir mokesčius didina, ir išlaidas be gailesčio kerpa, bet jų fiskalinis deficitas (skirtumas tarp visų valstybės išlaidų ir pajamų) – 3 proc., o mūsų tuoj gali perkopti 10 procentų.
Šis 7 punktų skirtumas ir atspindi, kas buvo draugiškai praūžta per 7 metus.
Nežabotą skolinimąsi, milžinišką neuždirbtų pinigų importą ir skausmingai sprogusį nekilnojamojo turto burbulą galėjo pristabdyti nekilnojamojo turto mokestis.
Tik nė vienai socialdemokratų Vyriausybei neužteko drąsos kelti rankos prieš greitą pelną skaičiuojančius nekilnojamojo turto magnatus.
Socialdemokratai nuoširdžiai savo darbų alternatyvoje pripažino ir tai, teigdami, kad reikia „įvesti skirtingą nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims priklausomai nuo turto vertės, jo paskirties ir taikyti neapmokestinamojo turto dydį“.
Lyg ir to būtų negana, juodu ant balta parašyta apie būtinybę „mažinant socialinę atskirtį ir įgyvendinant visuomenės narių solidarumą kuo greičiau įvesti gyventojų pajamų progresinių mokesčių tarifų sistemą“.
Posūkis tikrai įspūdingas. Juk anuomet net didysis socialdemokratų ramstis A.Brazauskas šiam reikalui nepritarė. Eilinį kartą pavoliojo vieną svarbiausių kairiųjų idėjų ir vėl pasidėjo į stalčių.
Štai ką gali vieneri metai be valdžios.
Įdomiausios mintys apie monopolijas. „Būtina taikyti griežtas antimonopolines priemones, padedančias kovoti su nesąžininga konkurencija, kainų iškraipymais, reguliuoti natūralių monopolijų, tokių kaip vandens, šilumos tiekimo, elektros perdavimo, kainas“.
Tokia nuoširdi infliacijos spiralę įsukusių, euro įvedimą sužlugdžiusių monopolijų ideologų išpažintis gali sugraudinti net ir didžiausius socialdemokratų priešus.
Tam neprilygsta net dabartinis A.Brazausko nerimas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, neaiškaus naujos elektrinės statybos plano.
Septynerių metų socialdemokratams niekaip nepakako nei elektros tiltams į Vakarus, nei elektrinėms, nei atsinaujinantiems energijos šaltiniams, nei būstams renovuoti.
Jei tik tas pats A.Brazauskas būtų energetikai ar eurui skyręs tiek pat jėgų, laiko ir energijos, kiek skyrė Valdovų rūmams ar bent „Draugystės“ viešbučiui, šiandien jo partijos draugams nereikėtų rašyti graudžios išpažinties – alternatyvos net kelioms savoms Vyriausybėms.
Bet vis tiek gražu.
Valdžios bado dieta apšvietė protą. Ir įvyko tai nepraėjus nė metams.
O jeigu luktelėtų dvejus?