„Pavardės įrašymas nelietuviškais rašmenimis kitame paso skyriuje
neprilygsta oficialiam įrašui valstybine kalba pagrindiniame lape“, -
paskelbė KT teisėjai. Įsivaizdavo, jog yra išmintingi kaip Saliamonas, o
pasiklydo tarp trijų pušų.
Lenkų europarlamentaras J.Wojciechowskis, išgirdęs tokį „išaiškinimą“,
pareiškė, kad „Lietuvos valdžia tiesiog akyse šaiposi iš lenkų“. Sunku
būtų su J.Wojciechovskiu ginčytis.
Jau bent būtų nevyniodami į vatą pasakę, kad mes, Konstitucinio teismo
teisėjai, kaip ir dauguma Lietuvos politikų, esame užkonservuoti
tautininkai, todėl suriesim lenkus į aplietuvintų (tokių nei lenkiškų,
nei lietuviškų) pavardžių ragą.
Nes kam vilniečiui Januszui Wojciechowskiui kažkur paso viduryje
teisingai smulkiomis raidelėmis užrašyta jo pavardė, jei urbi et orbi
jis vis tiek bus kažkoks naujakrikštas Januš Voicechovski. Tapatybės
kortelėse, kurios ES prilygsta pasui, apskritai vietos yra tik šiam įrašui.
Nei naujoviška Janušo pavardė, nei tapatybė natūraliai neegzistuoja.
Tai kodėl Konstitucinis teismas tyčiojasi iš 200 tūkst. mūsų piliečių?
Ar mūsų lenkai bus prastesni Lietuvos piliečiai, jei atimsime iš jų „cz“
ir „w“ pavardėje? Ir priešingai, ar jie bus geresni Lietuvos piliečiai,
jei su herbiniu Vyčiu įkalsim jiems į jų vardus ir pavardes savo „š“?
Tyčiotis iš žmonių tautinių jausmų negražu, pagaliau tai draudžia
Lietuvos Konstitucija. Bet gal Konstitucija nurodo, kaip rašyti pavardes?
Gal rašydami Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, lenko Cz.Okynczyco
pavardę taip, kaip jam patinka, darome baisią nuodėmę - mindome Pagrindinį šalies įstatymą?
Taip teigia 9 KT teisėjai: „Pase privalo išlikti oficialus asmens
tapatybės patvirtinimas valstybine kalba“. Kaip tai suprasti? Rašydami
„Okinczyc“ vietoj „Okinčic“ nusižengiame lietuvių kalbos taisyklėms?
Bet juk nė velnio - vos tik išsivadavusi iš sovietinio jungo, Lietuva nusimetė
ir Kremliaus jai prievarta įbruktos užsienietiškų vardų rašybos, todėl
rašome „G.W.Bushas“, o ne Dž.V.Bušas.
Pagaliau nors užsimušk, bet „Kačinski“, palyginti su „Kaczynski“, juk nėra
lietuviškiau! Lietuviškai būtų „Kačinskis“ – ir tai tik daugmaž.
Tai dėl ko ietis laužome? Juk ne kirilica Lietuvos lenkai prašo jų
pavardes rašyti. Ir ne kinų hieroglifais, arabų rašmenimis ar hebrajų
raidynu. Knygose, spaudoje, televizijoje - štai jau 20 metų kasdien
Lietuvoje naudojama kiek išplėsta mūsų lotyniška abėcėlė. Tai kas trukdo ją
perkelti į kelis pasus? Ko bijoma?
Jei vis dėlto yra baubų, norėtųsi turėti aiškesnį teorinį pagrindimą.
Bet KT teisėjai net nepateikė nuorodos į Konstituciją. Mat priešingai
nei dvigubos pilietybės atveju, kur Konstitucija iš tiesų įspraudžia mūsų teisę į
Prokrusto lovą, šiuo atveju nėra už ko net užsikabinti.
„Valstybinė kalba - lietuvių kalba“, sako 14 straipnis. Bet 37 str.
primena, kad „piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę
puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“.
Žodžiu, gali skaityti Konstituciją nuo pradžios, gali nuo pabaigos, bet
nieko apie pavardes joje nerasi. Bet jei pavardė yra žmogaus nuosavybė,
tai mūsų Konstitucija turėtų ginti ir jas. O tarp visų kitų - ir lenkų
pavardes. Nuo pasikėsinimo į jas - nuo tokių, sakykim, intelektinių
vagysčių, kaip pasiūlė KT teisėjai.
Lietuva ir Lenkija 1994 metais pasirašė - ir netrukus ratifikavo - tarpvalstybinę sutartį, kurioje
numatyta ir originali lenkų pavardžių bei vardų rašyba. Ar mūsų valstybė
tokia impotentiška, kad štai jau 15 metų trinasi vietoje? Ar nebuvo galima šio
menko reikalo seniai išspręsti, net be KT teisėjų?
Seniausiai. Pagal ne kartą, pilietybės suteikimo užsieniečiams taikytą
analogiją.
Tarkim, jei prezidentė būtų suteikusi pilietybę čiuožėjai Katherinai Copely, ji
Lietuvos pase nebūtų tapusi nei Kotryna Koplyte, nei Katerina Kopli (nebent pati būtų panorėjusi). Kaip buvo Katherina Copely, taip ir liktų. Savo pavardes išsaugojo ir keli šimtai pilietybę
gavusių užsieniečių, kurių pavardės fiksuotos lotyniškais rašmenimis.
Tai kuo mūsų piliečiai lenkai blogesni? Kas trukdė pasinaudoti
analogija? Apipelijęs tautininkiškas valdžios ego. O kas dabar susuko
KT teisėjams galvas? Išsigando Tėvynės sąjungos tautininkų, kuriuos
patys konservatoriai jau pravardžiuoja talibais, ar kelių marazmatikų, trokštančių
transkribuoti užsieniečių pavardes taip, kaip okupantas liepė?
Labiau nei mūsų lenkams tos pavardžių rašybos su „w“ ir „sz“ reikia mums
patiems, lietuviams. Kad parodytume esantys europinės kultūros tauta.
Valdžia tautos, kuri smarkiai prisidėjo prie daugumos žydų išgalabijimo,
turėtų ne formaliai suvokti, kas yra tautinių mažumų politika. Ir jau
visiškai nesuvokiama, kodėl dėl vienos „š“ ir kelių „w“ turime pyktis su
savo geriausiu sąjungininku - Lenkija.
Valdininkų išsisukinėjimai, milijonų vardijimai - grašio neverti.
Todėl, kad Lietuvos lenkai nepuls perrašyti savo pavardžių. Dėl laiko
stokos, papildomo vargo. Apskritai daugumai Lietuvos lenkų, kaip ir
daugumai lietuvių, šiandien rūpi, kaip galą su galu sudurti, o ne kaip
pavardėje kokią raidelę pasikeisti.
Bet bukas, pasakyčiau, sovietinis, mūsų valdžios užsispyrimas
galiausiai pasieks savo - menka Migracijos departamento problemėlė virs
dešimčių tūkstančių mūsų lenkų, valstybės ir dar tarptautine problema.
Arba kažkam to labai reikia, arba tikrai - totalus vargas dėl proto Lietuvoje.
Prieš 20 metų tik dėl demokratinės Lenkijos politikų išminties ir gal net
istorinio atsitiktinumo neatidavėm Lietuvos lenkų kortos Maskvai.
Bet greit pamiršome pamoką. Lietuvos lenkai buvo palikti jiems patiems
- tesižino. O bendruomenė tuštumos nemėgsta. Lietuvos lenkai greit
pateko į mažos, bet žinančios, ko nori, uždaros grupės įtaką. Ši grupė
lenkų mažumą naudojo ne tik savo, bet ir pašalinto prezidento reikmėms.
Tai mums nekart atsirūgo - ir Vilniuje, ir nacionaliniu valdžios lygiu.
Lietuvos valdžia turėjo puikią progą įtraukti Lietuvos lenkus į
visavertį valstybės gyvenimą - reikėjo tik laiku jiems grąžinti žemę.
Lenkai būtų tai įvertinę.
Bet ne - pavertę žemę kilnojamuoju turtu ir sukėlę aplink Vilnių
aukštų politikų ir valdininkų senelių žemes iš viso Lietuvos, padarėme taip, kad
lenkams žemės grąžinimą baigsime paskutinėje vietoje.
Neužteko ir šios pamokos. Lietuvos lenkų kvailintojams patys į nagus
kišame jautrius, tautiniu požiūriu, kozirius. Prakišome, ką galėjome prakišti,
o ką laimėjome? Vieną kitą nacionalistinę atrūgą, kurių ir taip - per akis.