Manė, kad tėtukas šaiposi
Penkiolikametė Pasvalio rajono Tetervynės kaimo gyventoja Karolina Vainauskaitė niekada nepamirš vieno savo gimtadienio - tryliktojo. Tą dieną patėvis Kazys Legys išpildė mergaitės svajonę turėti nuosavą arklį.
Pajiešmenių pagrindinės mokyklos devintokė prisipažino nieko nenujautusi apie ją jau beveik prieš trejus metus laukusią staigmeną.
„Aš gimusi sausio mėnesį. Tą dieną mokykloje iš draugų sulaukiau dovanų, laiminga grįžau namo. Nors mama buvo išvažiavusi į užsienį, iš likusių artimųjų tikėjausi sulaukti kokios nors dovanėlės. Tačiau kai tėtukas pasakė, jog man skirta dovana - tvarte, nusiminiau. Iš pradžių pagalvojau, kad jis iš manęs šaiposi. Tik paraginta sesučių, nuėjau pasižiūrėti“, - pasakojo mergina.
Dovaną rado stovinčią tvarte
Tvarte buvusi dovana stovėjo pririšta. Tai buvo kumelaitė. Mergaitei net kvapą užgniaužė nuo beprotiško džiaugsmo. Tik prie gyvulio priėjusi arčiau, ji išsigando: neaukšto ūgio mergaitei arklys pasirodė milžiniškas.
Norėdamas dar labiau pradžiuginti Karoliną, tėtis kumelaitę išvedė į lauką pasivaikščioti. Baltu sniegu užklotame lauke ryškiai žvilgėjo kaštoninis gyvulio kailis. Tad mergaitei laužyti galvos, kaip pavadinti naująją augintinę, nereikėjo. Kumelaitei ji davė Kaštonės vardą. Kokia jos veislė, niekas tiksliai ir nežino.
Paauglė prisipažino ilgai nesiryžusi pajodinėti ant Kaštonės. Grįžusi iš mokyklos, ji nueidavo tik paglostyti kumelaitės. Mergaitę žavėjo didelės, gražios, viską su- prantančios augintinės akys.
Užsėdo iš trečio karto
Karolina nesustodama gali pasakoti apie Kaštonę. Ją mergina palepina rieke batono ar duonos. Pasak jos, šis skanėstas augintinei - tarsi saldainis vaikui.
„Kelis kartus taip pavaišinusi, Kaštonę lengvai prisijaukinau. Kai kumelaitė prie manęs priprato, ir aš lioviausi jos bijoti, bet ant jos nugaros pirmą kartą užsėsti senelis prikalbėjo tik po pusantro mėnesio“, - atviravo K.Vainauskaitė.
Augintinė tarsi šaipėsi iš mergaitės. Vos tik nuo senelio pečių paauglė bandydavo ropštis Kaštonei ant nugaros, ji lyg tyčia paeidavo kelis žingsnius į šoną ir atsisukusi žiūrėdavo. Tik iš trečio bandymo Karolinai pavyko.
Iš pradžių kumelaitė buvo labai užsispyrusi ir nepaklusni, mat ankstesniems šeimininkams ji tebuvo paprastas gyvulys: su juo net jokių darbų nedirbo, laikė visada pririštą.
Dabar Karolinai tapo įpročiu kone kasdien pajodinėti. Rudenį ir žiemą, kai anksti temsta, mergina su kumelaite prašuoliuoja tik laukais ir kaimo vieškeliu. Vasaros atostogų metu jodinėjimas - pats maloniausias laisvalaikio praleidimas.
Tik kartą numetė
Kaštonė greitai tapo ne tik Karolinos, bet ir giminaičių numylėtine. Kai tik į Tetervynės kaimą suguža giminaičiai su vaikais, jie visada įsigeidžia pajodinėti. Paauglė gali pasigirti, kad jodinėti jau išmokė kai kuriuos draugus bei pusbrolius.
Ristūnės šeimininkė prisipažino, jog augintinė ją tik kartą nuo kupros buvo numetusi.
„Tąsyk su draugu Deividu dviese laukais šuoliavome. Staiga pajutau slystanti žemyn, dar bandžiau išsilaikyti, bet nepavyko. Labai skaudžiai susitrenkiau šoną, bet skausmui atlėgus ilgai kvatojausi. Juk tai buvo savotiškas Kaštonės krikštas man. Kumelė niekur nesitraukė, tik linguodama galvą tarsi vėl iš manęs šaipėsi“, - įspūdžiais dalinosi mergina.
Į vežimą nekinko
Šeimininkė augintinės nelaiko pratisai tvarte, globojamas gyvulys gali pajusti laisvės skonį. Mergaitei malonu stebėti, kaip žiemą Kaštonė parkritusi ant sniego vartosi ar šuoliais pasileidžia per pusnis.
Kartais kumelė prikrečia ir išdaigų. Štai pavasarį vos sužaliavusius bulvienojus nugraužė iki žemės. Sodybos šeimininkai ant sultingais želmenimis susigundžiusios kumelės nesupyko ir bulves atsodino.
„Nors Kaštonė turi vežimą, tačiau niekada jos nekinkome. Norime, kad gyvulys nors pas mus galėtų mėgautis laisve“, - sakė mergaitė.
Ožka moka žaidimų
Karolinos sesės 7 metų Kamilė ir 10-metė Andželika bei ketverių broliukas Linas arkliu jodinėti ne-drįsta. Jiems kur kas maloniau žaisti su ožka Sniege.
Ši augintinė pasižymi gyvuliams nebūdingu charakteriu. Ožka žaidžia su vaikais: dviem kojom šokinėja ant pripučiamo guminio traktoriaus rato, mielai po kiemą laksto kartu žaisdama gaudynes.
Aštuoniolikmečiam broliui Žydrūnui gyvuliai nelabai rūpi, vaikiną traukia technika.
Karolinos mama Lina Vainauskienė bei Panevėžyje dirbantis jos vyras K.Legys myli gyvūnus, todėl nesibodi papildomų rūpesčių. Pajiešmenių parduotuvės vedėja dirbanti moteris labai myli kates, jų vienu metu namuose buvo net 13. Dabar liko „tik“ šešios.
„Mano mama truputį „prie meno“, ji domisi kinų gyvenimo paslaptimis. Pas mus namuose daug skambančių varpelių ir kačių: jie namams ramybę ir santarvę neša“, - pasakojo Karolina.
Meilės užtenka visiems
K.Vainauskaitė ne veltui savo patėvį švelniai vadina „tetuku“.
„Jis į mūsų šeimą atėjo, kai man buvo vos treji metai. Dabar galiu sakyti, kad kiti vaikai neturi tokio tėvo, kokį mes turime patėvį. Jo dėmesio ir meilės pakanka mums visiems“, - patėvį geru žodžiu minėjo Karolina.
Bendrauti mėgstanti mergaitė neslėpė, jog mokykloje jai visuomet tenka renginių vedėjos vaidmuo.
Karolina jau penktus metus mokykloje lanko dramos būrelį, dalyvauja jaunųjų ūkininkų veikloje. Nors paauglei labiau patinka klausytis šiuolaikinės muzikos, tačiau ji lanko folkloro būrelį.
Žeidžia tik pravardės
Mergaitė nori tapti pradinių klasių mokytoja. Prieš porą metų ji pati sugalvojo Pajiešmenių pagrindinės mokyklos ir Raubonių skyriaus pradinukams sveikos gyvensenos pamokėles „Ežiukas“.
„Įdomus jausmas stovėti prieš 20 vaikų ir matyti jų smalsias akis“, - savo pedagogine praktika didžiavosi devintokė.
Karolina neslėpė ir skaudaus jai dalyko: mokykloje bendraamžiai ją vadina „fifa“ arba „barbe“. Mergaitė nesupranta kodėl.
„Juk esu draugiška ir nesimaivau. Namuose neturime interneto, bet man jo ir nereikia. Daug maloniau su draugais bendrauti susitikus, o ne pasitelkus šiuolaikišką techniką. Geriau paskaitau knygą, o ne spaudau klaviatūros mygtukus“, - aiškino K.Vainauskaitė.