„Kitos išeities gelbėti „Sodrą“ kaip mažinant pensijas nėra“. Taip vos prieš mėnesį premjerui tvirtai ir trumpai antrino šalies vadovė.
„Prezidentė neleis skriausti silpniausiųjų!“ Taip vakar Prezidentūros rūmų Baltojoje salėje griaudėjo ir veto kirviu virš kitų metų „Sodros“ biudžeto mojavo mūsų plieninė magnolija.
Ištiesusi rankas virš Lietuvos pensininkų galvų prezidentė priminė, kad toks dalykas kaip pensija – neliečiama šventenybė, kurią gina pati Konstitucija. O liesti pensijas galima tik numačius „kompensacinius mechanizmus“, apie kuriuos prieš mėnesį nebuvo užsiminta nė puse lūpų.
Kitas dalykas, kurio prezidentė neleis liesti, – „Sodros“ įmokos. Tiesa, kategoriški jos pareiškimai, kad ji neleis šių įmokų didinti, vakar nuskambėjo tik paaiškėjus, jog premjerui to neleis daryti ne tik visi koalicijos partneriai, bet net ir sava partija.
Tai, kad prezidentė suniekino užmojus didinti mokesčius tik tuomet, kai įsitikino, iš kurios pusės pučia vėjas Seime ir Vyriausybėje, – tikros politinės drąsos pavyzdys.
Apgynusi silpniausius šalies gyventojus vadovė pademonstravo ir savo nesvyruojantį nuoseklumą. Ji pareiškė, tiesa, kiek tyliau nei įprasta, kad dėl paties kitų metų valstybės biudžeto esminių pastabų neturinti.
Jei atmintis neapgauna, dar neseniai tą patį biudžeto projektą prezidentė trypė treniruotomis kojomis, pavadinusi jį „trumpalaikiu skylių kamšymu“.
Kitaip sakant, populiarioji politikė ir bara, ir giria subalansuotai. Jei vieną kartą už ką nors barė, kitą kartą už tą patį paglostys. O ar bars, ar glostys – ne taip svarbu. Svarbiausia – kad tauta dar labiau mylėtų ir valdančioji koalicija pernelyg nepyktų.