Pastogėje ant grindų – dalis naujojo derliaus grūdų, atlikusi nuo vasaros darbų technika, po ranka - atsarginės detalės. Viskas ko beprireiktų čia dirbantiems – prieš akis.
„Lino vardu mane „pakrikštijo“ tėvas Antanas, ilgametis agronomas – linininkas. Linų, kaip kultūros Lietuvoje nebeliko. Aš – vienintelis Lietuvoje, mat tokio Lino vardu pavadinto mano amžiaus žmogaus Lietuvoje nesurasi“,- pokštauja pašnekovas.
Optimizmo ir pasitikėjimo trylika metų ūkininkaujančiam Linui Gudjurgiui gali bet kas pavydėti. Mat daugumą rajono žemės ūkio bendrovių bei ekonomiškai stiprių ūkininkų senai atsikratė daug vargo ir nervų kainuojančio rudens darbymečio. Laborietis tvirtai įsitikinęs, jog tik cukriniai runkeliai ne tik sunkmečiu, bet ir ekonomikai kylant gali padėti žemdirbiams ir Lietuvos ekonomikai. Laborų ūkininkas cukrinius runkelius vadina šalies ekonominės strategijos ir naujos pramonės šaka.
„Vyriausybei reikia ne mokesčius didinti, atiminėti iš pensininkų, vaikų pinigus, bet kurti šalies ir užsienio rinkoms paklausią produkciją gaminančią pramonę. Pinigų reikia ieškoti ne žemės gelmėse. Tie lobiai – ant žemės“,- tikina prisiekęs cukrinių runkelių augintojas.
L.Gudjurgis įsitikinęs, jog cukrinių runkelių produkcija tinka ne tik maisto pramonei, bet ir kur kas vertingesniam bei gerokai paklausesniam produktui etanolio gamybai. Vienas iš Lietuvos ekonomikos ir žemės ūkio išsigelbėjimo – bent trijų etanolio gamyklų pastatymas Lietuvoje.
Anot laboriečio, lapkritis – ne pats tinkamiausias metas cukrinių runkelių nuėmimui. Bet sakosi negalėjęs jų kasti dėl keleto priežasčių. Dvylika metų iš didmiesčio į Laborus atsikėlusiam L.Gudjurgiui įrodinėti žymiausiems šalies meteorologams, jog mūsų kraštas daug praranda dėl sausringo klimato. Pernai pastačius šiuolaikišką Dūčiuose meteorologinės stoties punktą tie patys mokslininkai sutinka, jog Pakruojo rajonas Lietuvoje –„sausringumo duobė“.
Pedantiškumu garsėjantis žemdirbys šiemet užfiksavo sėjęs cukrinius balandžio 25 – gegužės 5 –ąją dienomis. Keliuose laukuose apie Laborus ir Blekonius cukriniai greičiau sudygę, kiti išleidę pirmuosius lapelius birželio viduryje. Cukriniams runkeliams pasiekti brandą reikia pusės metų, todėl nuėmimas suvėlavęs. Paskutinis terminas Kėdainių cukraus fabriko 10 tūkstančių tonų cukrinių runkelių pristatymo kvotai – Naujųjų metų išvakarės.
„Jei pamatysiu, kad išties nebėra kitos išeities, pasitelksiu daugiau technikos ir per savaitę likusį plotą nuimsime“,- pasitikėjimo nepraranda didžiausią cukrinių runkelių plotą rajone auginantis ūkininkas.
Ūkininkas sakosi suprantąs, jog tokiu metu laukuose dirbantiems žmonėms – ne pyragai. Bet kitos išeities nematąs. Jei tik atsiranda, kad ir menkiausia galimybė, į cukrinių runkelių laukus važiuoja du savaeigiai cukrinių runkelių nuėmimo kombainai. Šiuolaikiškas šešiavagis „HOLMER“ ir ne ką mažesnis „TYM“ ne tik įspūdingai atrodo, bet ir sparčiai dirba.
„Tokiomis oro sąlygomis vienu kombainu galima nuimti po 16 – 17 hektarų. Jei sąlygos geros ir dirvos nepermirktos, toks kombainas per valandą gali nuimti iki hektaro cukrinių runkelių“,- šešiavagio „HOLMER“ galimybes ir privalumus žino vienos Vilkaviškyje įsikūrusios ir techniką Laborų ūkininkui nuomojančios bendrovės cukrinių runkelių nuėmimui „deleguotas“ šešiavagio mašinistas Vitalijus Lygaitis.
Per pusšimtis tonų išvalytų cukrinių laukia pakrovimo į mašinas. Dar prie kelių šimtų nurautų darbuojasi ūkininko žmonės. Kad lengviau runkelius galima būtų pervalyti, mechanizatorius Arūnas Prikockis su pakrovėju „MANITAU“ juos iš didesnės krūvos perkrauna į mažesnę.
Per specialių transporterį žemėtus ir molingus runkelius praleidžiančiam Romui Ušatskui kartais paveda ne pirmos jaunystės technika. Bet darbai nestovi vietoje. Jei reikia, gendančią techniką trumpam pavaduoja stiprios rankos.