Darbe tiriama, kaip nuo 2002-ųjų iki 2009-ųjų kito Lietuvos
visuomenės agresyvumą atspindintys rodikliai, rašo dienraštis
„Lietuvos žinios“. Tyrime remtasi nužudymų, plėšimų, viešosios
tvarkos pažeidimų, pasipriešinimo pareigūnams atvejų ir
registruotų eismo įvykių dinamika.
Darbo autorius E.Misiūnas daro išvadą, kad per minėtą
laikotarpį Lietuvos gyventojų agresyvumas sumažėjo 8 proc.
Tačiau ši statistika toli gražu neguodžia lyginant ją su
kitomis Europos valstybėmis - nors nužudymų Lietuvoje sumažėjo 20
proc., Lietuva pagal šių nusikaltimų skaičių yra pirmaujanti.
Pernai užregistruotas 301 nužudymas, kitaip tariant, 100 tūkst.
gyventojų teko 8,9 žmogžudystės.
Pagal plėšimus Lietuva Europoje taip pat yra tarp lyderių.
Aukštą visuomenės agresyvumą rodo ir beveik trečdaliu išaugęs
viešosios tvarkos pažeidimų skaičius.
Per kelerius metus nuo 2005 metų daugėjo ir pasipriešinimo
policijos pareigūnams atvejų, jų nežymiai sumažėjo tik pernai.
Minėti visuomenės agresyvumo rodikliai, anot įvairių sričių
specialistų, toli gražu neatspindi realios padėties. Dauguma
agresyvaus elgesio apraiškų niekur nefiksuojamos.
Psichologas Robertas Povilaitis tai vadina užslėptu smurtu.
„Didžioji dalis tokio smurto netelpa į nusikaltimo rėmus - užgavo,
įžeidė, gal net sudavė. Policijos suvestinių negalima vertinti
kaip rodiklio. Tarkime, nužudymai. Matome atvejus, kurie buvo
užregistruoti. Tačiau kiek buvo pasikėsinimų nužudyti? Šito
niekas nežino. Kiek buvo galvojančių apie nužudymą ar
savižudybę? Apie tai galima šiek tiek spręsti tik iš visuomenės
apklausų“, - dienraščiui sakė R.Povilaitis. Anot psichologo,
užslėptą smurtą kasdien mato didelė jaunosios kartos dalis, kuri
savo įspūdžius pritaiko praktikoje.
Psichologas Albinas Bagdonas agresiją sieja su sunkmečiu, bet ne
tik. „Visada agresija didėja, jei tampa sunkiau išgyventi.
Pažiūrėkite, ir gyvūnai badmečiu tampa agresyvesni. Tačiau
manau, kad priežastis ne tik čia. Lietuvius labiau paveikė
įvairūs išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, okupacija“, - sakė jis.