Raguotieji vailtšyrai - avys, kurių nereikia kirpti (nuotraukos)

Tai – sena angliška bevilnių mėsinių avių veislė, atsidūrusi ant išnykimo ribos, o dabar vėl pamažu atgaivinama.

Chemikės Saulės ir ekonomikos prof. dr. Felikso Palubinskų šeima daugelį metų gyveno JAV. Į Lietuvą jie atvyko 1992 m. Veiklūs žmonės visuomet turėjo ką veikti. Profesorius iš pradžių dėstytojavo aukštosiose mokyklose. Pasibaigus šiam projektui, reikėjo nutarti, ar pasilikti, ar grįžti į JAV. F. Palubinskas, paragintas draugų, apsisprendė kandidatuoti į Seimą. Ten dirbant praėjo ketveri metai. Pasibaigus 1996-2000 metų kadencijai, visą dėmesį šeima skyrė ūkininkavimui.

Kelerius metus užtruko Saulės Liulevičiūtės-Palubinskas iš motinos paveldėtos žemės susigrąžinimo procesas. Šeima pasakoja, kad iš pradžių mėginta ūkį tvarkyti gyvenant Kaune. Tačiau iš to nieko gero neišėjo, nes per 100 ha žemės ir miško kasdien reikėjo rūpestingų šeimininkų rankų. Tad 2001 m. Mankūnėlių kaime, prie vaizdingojo Obelijos ežero, pradėtas statyti gyvenamasis namas ir po metų čia įsikurta visam laikui.

Sulaukę garbingo amžiaus, gaunantys neblogas pensijas Palubinskai, regis, galėtų gyventi ramiai, be ūkiškų rūpesčių. Tačiau tai ne jų būdui.

„Kai atsikraustėme į šį kaimą, galvojome, kuo verstis. Buvo minčių apie mėsinius galvijus, tačiau nutarėme, kad Dzūkijos žemės jiems per prastos. Todėl pasirinkome avis. Yra daugybė jų veislių, turėjome apsispręsti, kokia tinkamiausia. Nei melžiamų, nei vilninių nenorėjome, juolab kad vilnos dabar nepaklausios. Nutarėme paieškoti bevilnių avių veislių. Žinojome, kad tokių yra. Pavyzdžiui, gerų veislių auginama Šiaurės Amerikoje, tačiau iš ten atsivežti būtų buvę labai brangu. Suradome seną anglų veislę – raguotuosius vailtšyrus. Ši veislė ir Anglijoje jau buvo bemaž išnykusi, nes šalyje ilgai populiariausios buvo vilninės veislės, mat vilnos reikėjo pramonei.

Tik dabar, kai vilnos paklausa mažėja, bevilnės veislės vėl atgaivinamos. Nutarėme ir mes savo ūkyje laikyti tokias avis, platinti jas Lietuvoje, taip pasitarnaudami mūsų šalies ūkininkams. Žinote, mes užaugę lietuvių išeivių visuomenėje, kurioje visada buvo vertinamas patriotiškumas, - apie apsisprendimo imtis avininkystės motyvus pasakoja Palubinskai.

Pirmuosius raguotuosius vailtšyrus, iš viso 31 avį ir tris avinus, Palubinskai iš Olandijos į Lietuvą atsivežė 2005 m.

„Kadangi šios veislės gyvulių ten buvo dar nedaug, bandą surinkome iš daugelio ūkininkų. Už vieną avį teko mokėti apie 250 EUR (826,5 Lt), - prisimena F. Palubinskas. - Kitąmet jau gimė pirmieji ėriukai.

Apie bevilnes avis Palubinskai dabar gali daug papasakoti. Raguotieji vailtšyrai yra mėsinės avys, galinčios gyventi įvairiomis sąlygomis. Jų mėsa nekaupia lajaus, neturi jam būdingo specifinio kvapo. Nors vadinamos bevilnėmis, avys, žinoma, turi kailį, užaugina ir vilnos. Tačiau jos nereikia kirpti, nes savaime išsišeria. Būna laikotarpis, kai visas gyvulys lieka trumpavilnis, o būna, kai turi įvairaus ilgio vilnos. Kiekviena avis šeriasi skirtingai.

Pasak Palubinskų, šios avys nesunkiai prisitaikė Lietuvoje. Vasarą jos ganomos pievose, bet kiekvieną vakarą genamos į tvartą. Ryte prieš išgenant į lauką duodama truputį šieno. Pievose yra vandens, druskos. Vakare ėdžiose vėl laukia šienas. Avims, be to, reikia mikroelementų, kitaip tariant, papildų.

Žiemos laikotarpiu šeriama taip pat šienu, dar duodama avižų, kurias augintinės labai mėgsta. Ūkininkas pastebi, kad iki ėriavimosi šių avių negalima pernelyg lepinti, t.y. peršerti grūdais, nes gyvuliai per daug sustambėja, sunkiau atsiveda jauniklius. Po ėriavimosi šeriama daugiau, duodama ir avižų, kad avys turėtų daugiau pieno ėriukams. Seniau bandyta duoti ir miežių grūdų, bet jų aštrus lukštas nelabai tinka gyvulio viduriams.

Palubinskų ūkis – ekologinis. Todėl gyvuliai šeriami tik savo ūkyje užaugintais ekologiškais pašarais. Kadangi reikia samdyti techniką laukams įdirbti, grūdams nukulti, kitiems darbams, išlaidų susidaro tikrai nemažai.

„Net baugu būtų skaičiuoti, kiek į ūkį tenka įdėti. Iš jo pelno, ko gero, mažai. Tačiau užsibrėžę auginti ir platinti avis, tą ir toliau darysime. Manau, dar po kelerių metų Lietuvoje jau bus pakankamai bevilnių avių, - įsitikinęs F. Palubinskas.

Šiemet Palubinskų ūkio pievose jau ganėsi apie 200 avyčių. Dabar nemažai prieauglio parduota, pasilikta tiek, kiek telpa senoviniame akmeniniame tvarte. Ūkinį pastatą šeima norėtų plėsti ir pasinaudoti Kaimo plėtros paramos investicine programa. Tačiau paaiškėjo, kad nebaigę žemės ūkio mokslų ar kursų ūkininkai to padaryti negali.

„Mūsų ūkis – geras būdas išleisti savo pensijas. Užuot bastęsi po šiltus kraštus, kaime auginame avis, - juokauja Palubinskai, tvirtindami, kad dėl šio pasirinkimo nesigailį, nes paaiškėjo, kad iki šiol mūsų šalyje negirdėtos veislės avių žmonės nori ir visą prieauglį išperka.

Skelbimus, kad parduodamos bevilnės avys, F. Palubinskas dėdavo į „Ūkininko patarėją“. Jis pastebi, kad iš pradžių žmonės abejodavo, kaip gali būti avių, kurių nereikia kirpti, netikėdavo, kad bevilnės avys mūsų klimato sąlygomis gali gyventi. Pamažu avių augintojų nuomonė apie raguotuosius vailtšyrus pasikeitė. Šiemet norinčiuosius įsigyti veislinių avyčių ūkininkas jau iš anksto rašė į sąrašą. Dabar beveik visos jau išparduotos. Už kilogramą gyvojo svorio augintojas prašo 8 Lt, tai daugiau negu realizuojant avis mėsai. Jis sako, kad veislinių avių priežiūra kainuoja brangiau, nes jos laikomos keliose atskirose bandose, kad nebūtų giminingo kryžminimosi.

„Dukterys“ su „tėvais“ nekergiamos. Avis atsiveda vieną, kartais du ėriukus. Iš pradžių, kol sustiprėja, jiems pašildyti tvarte įjungiamos lempos. Vėliau ypatingos priežiūros nereikia. Iš pradžių, kol didino savo bandą, ūkis pardavinėjo tik avinukus. S. Liulevičiūtė-Palubinskas literatūroje perskaitė apie Australijoje atliktą bandymą, kai bevilnius avinus kergė su vilninių veislių avimis. Po trijų kartų užaugintų avių jau taip pat nebereikėjo kirpti. Šiuo klausimu Palubinskai kalbėjosi ir su genetiką išmanančiais specialistais Lietuvoje. Jie taip pat patikino, jog toks kryžminimas galimas, ypač dėl to, kad raguotieji vailtšyrai – sena veislė, tad jų genai dominuojantys.

Šios veislės avinus įsigiję augintojai juos kergė su įvairių veislių avimis. Svarbu, kad jos būtų panašaus dydžio. Pirmosios kartos avis dar gali reikėti kirpti, o toliau jas kergiant su bevilniais avinais, kitos kartos jau turėtų įgauti daugiau pastarosios veislės bruožų.

„Mums atrodo, kad bevilnės avys yra parankus gyvulys mažiems ūkiams, kurie laiko gyvulių savo reikmėms. Aviena – sveika mėsa, naudinga kiekvienam. Tuo tarpu didesniems ūkiams parduoti užaugintus gyvulius tampa problematiška. Panašiai yra visose silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse. Vadinasi, augintojams reikia kokiu nors būdu prieiti iki perdirbimo. Juk iki šiol žemės ūkio produkcijos perdirbimas buvo atiduotas į žemdirbiui nedraugiškas rankas, tiems, kuriems ūkininkas visai nerūpi. Matome, kaip žlugdoma pienininkystė ir mėsinė galvijininkystė. Tas pats ir su avininkyste. Labai gaila, kad Lietuvoje beveik nėra stiprių žemdirbių kooperatyvų, kurie galėtų pasipriešinti perdirbėjų diktatui, – paklaustas apie avininkystės ateitį mūsų šalyje, sakė prof. F. Palubinskas.