„Jukos“ byla tapo dabartinės valdžios strategijos simboliu, perimant naftos sektoriaus kontrolę ir nušalinant opozicijos politines jėgas – socialdemokratinę partiją „Jabloko“ ir komunistų partiją, – kurias M.Chodorkovskis asmeniškai finansavo.
Buvęs oligarchas 2005 m. buvo nuteistas 8 metams kalėjimo ir atlikti bausmę buvo išsiųstas į Čitą, esančią prie Kinijos sienos, 7000 km nuo Maskvos. Buvęs jo kompanionas Platonas Lebedevas, 2005 m. nuteistas ta pačia bausme, buvo įkalintas Šiaurėje. 2009 vasario 24 d. abu buvo pervežti į Maskvą dėl naujo teismo proceso. Jiems gresia 22 metai kalėjimo. Apskritai, byla absurdiška: jie kaltinami pavogę naftos daugiau negu „Jukos“ buvo išgauta.
M.Chodorkovskis sutiko raštu atsakyti į „Le Monde“ klausimus, perduotus jo advokatams. Susirašinėjimas truko apie du mėnesius. Kalėjime M.Chodorkovskis neturi interneto prieigos, o visi jo „popieriai“ reguliariai tikrinami.
- Jūs kartu su savo veiklos partneriu P.Lebedevu esate apkaltinti visos „Jukos“ išgautos naftos vagyste ir dabar esate Maskvoje, laukiate antrojo teismo proceso. Kodėl reikalingas antrasis procesas, ir kas suinteresuotas, kad jis įvyktų?
- Mano nuomone, šio antrojo proceso tikslas – nuslėpti pirmojo proceso piktnaudžiavimus, užmaskuoti asmeninę naudą, kurią gavo nelegaliai likviduodami „Jukos“. Kam reikalingas šis procesas? Antros ar netgi trečios kategorijos tarnautojams? Jų suinteresuotumas juokingai menkas. „Jukos“ suskaldymą lydėjo daugybė korupcijos faktų.
Galima paminėti tik vieną, kad niekas dabar negali tiksliai paaiškinti, kur išnyko 5 mln. dolerių (10,7 mln. litų), kurie buvo konfiskuoti 2004 metais. Antrajame procese esu kaltinamas pavogęs 350 mln. tonų naftos, bet tai yra visiškai neįmanoma nei fiziškai, nei techniškai. Tai netgi negali būti vertinama rimtai.
- Jūs sukėlėte savo kaltintojų įniršį, atrodo, neturite vilčių ir antro proceso baigčiai...
- Neturiu vilčių dėl asmenų, kurie užvedė antrąjį procesą, motyvacijos. Viskas bus daroma, kad mane laikytų kalėjime kiek įmanoma ilgiau. Bet nemanau, kad viskas bus nuspręsta iš anksto. Aš kovoju už savo laisvę ir už savo teises. Asmenys, dalyvaujantys teismo posėdžiuose, gali tai patvirtinti. Ir jeigu teismas, nepaisant administracijos spaudimo, priims teisę atitinkantį sprendimą, aš būsiu išteisintas.
- Žvelgiant atgal, ar negalvojate, kad 2003-iaisiais buvote naivus, likdamas Rusijoje, kai daug požymių rodė, kad galite būti areštuotas?
- Galbūt. Bet jeigu reikėtų rinktis dar kartą, aš likčiau Rusijoje. Aš žinojau, kad galiu būti areštuotas ir tai žinodamas prisiėmiau šią riziką. Buvau naivus manydamas, kad teismas negali skelbti nuteisiamąjį teismo nuosprendį, kai nėra akivaizdžių ne tik mano kaltės, bet net ir teisėtvarkos pažeidimų įrodymų. Taip, aš pervertinau demokratijos lygį visuomenėje ir mūsų teisėsaugos sistemos nepriklausomumą. Bet aš negalėjau elgtis kitaip. Aš negalėjau palikti Platono Lebedevo, kaip ir kitų savo draugų bei kolegų, aš negalėjau išvykti iš savo šalies.
- Ar turite ketinimų ateityje tapti politiku?
- Ne, neplanuoju tapti politiniu veikėju. Bet, kaip įrodo mano pavyzdys, Rusijoje visa visuomeninė veikla gali būti vertinama kaip politinė.
- Kai kurie analitikai lygina Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą su Michailu Gorbačiovu ir jo reformomis „perestroikos” pradžioje. Ką apie tai manote?
- Kai kurių panašumų yra. Dmitrijus Medvedevas, kaip ir Gorbačiovas tuo metu, yra priverstas imtis reformų. Šalis negali toliau gyvuoti be pakeitimų. Per pastarąjį dešimtmetį niekas nebuvo daroma, kad sumažėtų ekonomikos priklausomybė nuo naftos, dujų ir metalų kainų. Šiandien žaliavų gavybos augimo potencialas išnaudotas. Be ženklaus ekonominės ir politinės veiklos modernizavimo visuomenės naudai, bet koks tolesnis vystymasis neįmanomas.
- Ar jūs manote, kad tie Rusijos regionai, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės, gali pradėti maištauti?
- Aš nematau realių sukilimo požymių. Sukilimai Rusijoje retai būna konstruktyvūs, jie atneša tik smurtą ir sunaikinimą. Svarbiausias dalykas yra stiprinti pilietinę visuomenę, kurti ir plėtoti demokratinės valstybės institucijas, ypač nepriklausomą juridinę sistemą ir Dūmą. Aš kalbėjau apie šalies prioritetus, tokius, kokius aš matau savo straipsnyje „Modernizacija: M karta“, publikuotame spalio 21 d. dienraštyje „Vedomosti“. Pirmiausia reikia sukurti būtinas sąlygas kūrybiniam visuomenės potencialui pažadinti. Tačiau tai neįmanoma, nereformavus politikos. Rusija tai ne Kinija.
- Ko galima tikėtis iš tarptautinės bendruomenės ir Europos?
- Pirma, aš labai dėkingas politikams, ekspertams ir užsienio žurnalistams, kurie dalyvauja mano teismo posėdžiuose. Mano pagrindinis tikslas - viešai parodyti savo nekaltumą. Kartu šis procesas yra svarbiausias išbandymas nepriklausomos teismų sistemos atsiradimui Rusijoje. Kuo daugiau žmonių dalyvaus teismo posėdžiuose, tuo bus lengviau pasiekti savo tikslą.
Mano nuomone, labai svarbu, kad Vakarų bendruomenė visada atidžiai stebi tai, kas vyksta Rusijoje, ir tai vertina kaip bendrą visos Europos problemą. Rusija yra Europos dalis. Todėl žmogaus teisių padėtis ir pagarba teisingumui šioje šalyje neturėtų būti traktuojamos kaip antraeilės problemos.
Aš ne vienintelis tuo suinteresuotas, yra dar Rusijoje žurnalistų, advokatų, žmogaus teisių gynėjų, kurie kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybe gindami savo idėjas ir kovodami už teisybę. Mums yra svarbiausia jausti, kad mes ne vieni. Svarbiausia, kad verslininkai ir visuomenė žino, kas iš tikrųjų šiandien vyksta Rusijoje.