Sakykit man dabar, ką jūs galvojote
prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė
tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei
netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno
nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš
pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems
norėjosi to paties.
Knisdamas lietuvišką internetą, štai
ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados
žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata
antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui - mano geram draugui
ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet
perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą
ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.
Daumantas,
mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten
baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą.
Daumantas - žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“
pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir
nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir
aš ginčytis negaliu.
Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas
dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.
Kalbėdamas
apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos,
kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir
išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl
mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai
žalinga šaliai.“
Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom
vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs
klausytis.
„Mada dėl mados“? O kas nors
nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka
mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba
Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių
užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto
pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai
gal jis nebėra laisvas pasirinkti?
Gal, sakyčiau, įsteigiam
kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir
dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys
išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?
Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius
„žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai
primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie
užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo
konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų
laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi,
neturi kenkti „valstybės interesams“.
Žmogus kenkia savo šaliai,
neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia
Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską
ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir
klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems
teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir
prasmingai Šalies vardan.
Pakelkit rankas, kas norėjo tokios
laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai
Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.
Man pačiam jau studentiškas amžius
seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs
atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė
tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau - kad aš gyvenu kaip
noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir
neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju
ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net
jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies
Interesų Tikslingumo Ministerija.
Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar
žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga
ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo
pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir
nesėkmes?
Jei net šviesūs ir išsilavinę
žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti
(arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą
kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti
pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis.
Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet
apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir
nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.
Toks išvalstybintas auklėjimo
produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man
neduoda darbo“.
Kolhoziniam protui tik taip ir
šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai
tegul dabar „gaspadorius" jam ir darbą parūpina. Norėtųsi
pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą
išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę
ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai
nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems
baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.
Toks žmogus mąsto ne iš apačios į
viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis,
kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime
gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią
(pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų
surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius
didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems
gražu, nes mes taip pasakėm).
Šis mąstymas toks stiprus ir taip
deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių
iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka,
susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip
avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome
Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė
genociiiidą“.
Atrodytų, jau jiems tai tikrai
nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir
asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir
vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot
didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad
negavo iš pono dubenėlio putros.
Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo
trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir
ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų
buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą
komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę - apginčiau net ir
tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas
siekia „aukštesnių tikslų“.
Todėl sakau: šalin rankas nuo visų
studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis - ar dėl mados, ar dėl
karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už
kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos
- yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs
Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų
klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą - irgi ne mažiau
geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats
nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.