Tenka tik stebėtis, kaip A.Butkevičius, gausiausios opozicinės partijos lyderis, sugebėjo atiduoti Seimo opozicijos lyderio postą Valentinui Mazuroniui. Jau vien šis faktas turėtų kelti socialdemokratams nerimą dėl savojo pirmininko strateginių ir taktinių sugebėjimų.
Bet kokiu atveju šiandien kaltinti dėl Lietuvos nesėkmių derėtų ne tik Andrių Kubilių, bet ir du minėtus politikus, sugebėjusius tapti tik tariamais opozicijos vedliais.
Parlamentinėje šalies istorijoje dar neteko matyti tokio nesugebėjimo organizuoti opozicijos darbą, savanaudiškumo, tuščio intrigavimo ir politinės impotencijos. Turėdami tokias palankias starto pozicijas, o prieš akis – fragmentuotą, dažnai tiesiog neįgalią valdančiąją koaliciją, nedovanotinas apsileidimas nesusikurti kosmines aukštumas siekiančių reitingų. Tad kalbant apie socialdemokratus, neverta stebėtis, kodėl rinkėjai partiją „nuleido“ iki „trudovikų“ ir „paksistų“ lygio. Panašu, kad unikalią politinę patirtį ir rinkėjų populiarumą turėjusi socialdemokratų partija gali būti pasmerkta agonijai, jei nepradės ieškoti alternatyvių A.Butkevičiui variantų.
Kas gali būti alternatyvus lyderis – Zigmantas Balčytis, Juozas Olekas, Vilija Blinkevičiūtė ar kuris kitas žinomas socialdemokratas – pačių socialdemokratų reikalas. Akivaizdu, kad A.Butkevičiui tenka ir dar teks nemaloniai aiškintis tiek dėl A.Gribojedovo bei imtynių federacijos, tiek dėl pasienio „lesyklėlės“ Kybartuose, tiek dėl Lietuvos pašto, geležinkelių ir kitų panašaus pobūdžio darbelių. Ar galės A.Butkevičius grumtis su A.Kubiliumi, jeigu net dabar turi aiškintis santykius ne su premjeru, o su saviškiais – Mindaugu Basčiu ir Andriumi Šedžiumi?
Nebalsuoti už biudžetą ir priversti A.Kubilių atsistatydinti šiandien, regis, ne taip jau ir sudėtinga. Bet kas toliau? A.Butkevičius – premjeras, V.Mazuronis – Seimo pirmininkas? Kitaip tariant, vėl komplikuota nepastovios daugumos ar pusiau mažumos fragmentuota koalicija be aiškios programos, atsidūrusi akistatoje su stipria opozicija, konservatoriais, šalimi krizės dugne, žiema ir uždaryta atomine elektrine. Kokie, pavyzdžiui, būtų savivaldos rinkimų rezultatai, nereiktų klausti nei sociologų, nei politologų. Jų reikės klausti, ar išliks socialdemokratai apskritai?
Paradoksalu, bet pavyzdžių, kaip derėtų elgtis opozicijai ir tam pačiam A.Butkevičiui, netrūksta. Galima būtų pasimokyti iš Kęstučio Čilinsko, sugebančio manipuliuoti buvusių bendražygių klaidomis ir miestų bei miestelių gatvėse surenkančio vis didesnį šalininkų būrį. Labai panašu, kad K.Čilinskas ir Co. gali tapti Artūro Paulausko, Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko įpėdiniu, jeigu ir toliau socialdemokratai nesugebės vykdyti opozicijos funkcijų ir įsiklausyti į žmonių keliamus klausimus.
Pavyzdžiui, kodėl tik K.Čilinskas rūpinasi, kad „Maximai“ bus išmokėtos milijardinės sumos? Kodėl nekelti klausimo, ar nevertėtų šias milžiniškas sumas investuoti į realią namų renovaciją, atgaivinti bent jau išlikusį statybų verslą ar kitus ekonomiką iš mirties taško galinčius išjudinti projektus? Kodėl ministras Arvydas Sekmokas taip skuba atiduoti pinigus „Maximai“?
Prisiminkime neseną „energetinio liūto“ istoriją.
VST privatizavo Algirdo Brazausko Vyriausybė.
Gedimino Kirkilo Vyriausybė perėmė („nacionalizavo“) VST valstybės kontrolėn ir integravo į platesnį darinį – LEO LT, valdomą valstybės.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir A.Kubiliaus Vyriausybė nusprendė išardyti LEO LT, paliekant VST valstybės kontrolėje. Kitaip tariant, buvo nuspręsta pašalinti iš VST „NDX energiją“, o už tai privatiems investuotojams, jau nebekontroliuojantiems nė vienos energetinės įmonės, sumokėti daugiau kaip 680 mln. valstybės kontroliuojamų lėšų.
Savo netikėtą sprendimą sumokėti vienam iš akcininkų beveik milijardinę sumą A.Kubilius grindžia vieninteliu argumentu - perimti „tiesioginę kontrolę“. Bet LEO LT dar net nepanaikintas! Nuo G.Kirkilo laikų LEO LT juridinis statusas dar niekaip nepasikeitė, išskyrus tai, kad A.Kubilius nusprendė iškeisti privačių investuotojų mažumos akcijas į milijardą!
Paradoksalu. G.Kirkilas atnešė valstybei milijardą iš „Maximos“, o A.Kubilius nusprendė, jį atiduoti. Už kokias gražias akis?
Ar galima už tai, kad A.Kubiliaus Vyriausybė demonstruoja tariamą ar tikrą neįgalumą valdyti įmonę, kur valstybė turi 61,7 proc. akcijų, mokėti privatiems asmenims milijardus? Užuot privertęs mažumos akcininkus elgtis pagal valstybės interesus, Arvydas Sekmokas nusprendžia paremti „maximiečius“ finansiškai.
Žinoma, galima galvoti, kad šiandien toks sprendimas grąžins valstybei teisę įgyti visą LEO LT turtą. Bet kam šiandien tas turtas reikalingas, jei jis ir taip valdomas valstybės, o Vyriausybė privalo skolintis, nes neturi pinigų net algoms ir pensijoms? Bet už pasisavintą turto dalį turi atiduoti kone milijardą „Maximai“? Kitaip sakant, už dar nenudobto energetinio Liūto kailį Vyriausybės valia sumokėsime mes, visi mokesčių mokėtojai. Jokiam protingam žmogui šioje situacijoje tokia mintis net nešautų į galvą.
Net jeigu LEO LT ir bus išardyta, niekas iš esmės nepasikeis - valstybė valdys tris energetines įmones, tik joms politiškai vadovaus kiti valdininkai iš ministerijų.
Ar neatsitiks taip, kad už šiuos veiksmus A.Sekmokui ir Energetikos ministerijos pareigūnams teks varstyti prokuratūros duris? Juk lygioj vietoj lipama ant grėblio. Todėl jau ne vien K.Čilinskas gali įtarti, kad egzistuoja išankstinis, korupcinio pobūdžio susitarimas, leidžiantis privatininkams krizės metu „išimti“ iš valstybės milžinišką pinigų sumą.