Romane vaizduojama privati sala Egėjo jūroje, kurioje laivininkystės magnatas Markas Timoleonas stebi pasiruošimus dukters gimtadienio šventei. Magnatas turi ir slaptą planą: jis ketina įkalbėti dukterį nutraukti nėštumą.
Romano veiksmo laikas – para, per kurią Marko Timoleono praeitis ir dabartis praslenka pro skaitytojo akis, tarsi niūrių debesų virtinė. Jis vienišas, ciniškas, savotiškai žmogiškas ir kartu didingas. Niekieno nemylimas, gudrus ir keistai išmintingas, pilnas baimių ir prisiminimų. Markas Timoleonas – figūra, kuriai suprasti reikia pastangų.
Plačiau apie kūrybą, gyvenamąją vietą, prisiminimus ir prototipus – interviu su Panu Karneziu.
***
– Kodėl rašote angliškai, o ne gimtąja graikų kalba?
– Nieko nesu parašęs graikiškai. Rašau angliškai, nes gyvenu Anglijoje, ir jaučiu, kad pirmiausia pasakoti istorijas ir perduoti savo idėjas turiu aplinkiniams. Beje, tai ir buvo svarbiausia priežastis, kodėl pradėjau rašyti. Net kai rašymas būdavo tik malonus laisvalaikio užsiėmimas ir niekas net neįtarė, kad rašau, jausdavausi taip, lyg man dar kartą būtų suteikta kalbos dovana.
Man atrodo, kad bet kuris pirmos kartos imigrantas supras, ką turiu galvoje. Nors tada aš apie tai nesusimąsčiau, bet tai, kad ėmiau rašyti angliškai, reiškė, kad turėsiu potencialiai daugiau skaitytojų, negu rašydamas graikiškai, todėl galiu rašyti nuolat.
– Kodėl pasirinkote gyventi Londone? Ar rašytojui svarbu gyventi aplinkoje, kur jį suptų ta kalba, kuria rašo?
– Labai domiuosi teatru ir menu, o Londonas šiems pomėgiams – tinkamiausia vieta. Nebūtina, kad mane suptų kalba, kuria rašau, bet šiuo metu, kai tik formuojasi mano stilius, tai naudinga.
– Ar bandėte rašyti ne graikiška tematika, rinktis pagrindinius veikėjus ne graikus?
– Kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau mano įkvėpimo šaltiniai, knygų temos, veiksmo vieta tolsta nuo Graikijos. Neišvengiamai. Be to, pasikeitė mano kalba: dabar man lengviau pasakyti angliškai tai, ką noriu. Tikiuosi, pasakau tai daug sklandžiau.
– Ar įgytas inžinieriaus išsilavinimas turi įtakos jūsų kūrybai?
– Pradėjęs rašyti, į kūrybos procesą žiūrėjau kitaip. Iš pat pradžių supratau, kad privalau išmokti visų rašymo, stiliaus, dialogų, aprašymų, turinio dėstymo tempo, įtampos kūrimo, pradžios ir pabaigos, humoro ir t.t. pagrindų. Tada pradėjau viso to mokytis skaitydamas autorių, kuriais žavėjausi, knygas.
– Kokiais autoriais žavitės?
– Grahamu Greenu, Gabrieliu Garcia Marquezu, Ernestu Hemingway’umi.
– Ar kūrybinio rašymo studijų magistro laipsnis turėjo įtakos jūsų, kaip rašytojo, karjerai?
– Be jokios abejonės. Iki tol rašiau ketverius metus, bet nė vienas mano tekstas nebuvo išspausdintas. Taigi man pavyko tai padaryti kaip tik laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Jeigu mano tekstai būtų išspausdinti anksčiau, kritika būtų galėjusi atgrasinti mane nuo rašymo. Jeigu per vėlai, nebūčiau nieko išmokęs – tai būtų laiko ir pinigų švaistymas.
Tačiau ne visiems tai galima taikyti. Mokaisi ne tada, kai tave moko, kaip teisingai rašyti – yra tiek būdų rašyti! – bet tada, kai girdi atsiliepimus apie savo kūrybą, taigi ne visuomet į kritiką reikia žiūrėti nepatikliai.
– Ar rašote kasdien?
– Nuo pirmadienio iki penktadienio – po 7–8 valandas per dieną.
– Pagrindinio „Gimtadienio šventės“ veikėjo prototipas, ko gero, yra Aristotelis Onassis. O gal ši istorija turėtų būti traktuojama kaip vaizduotės kūrinys? Ar pagrindinis veikėjas – tai visų turtingų ir galingų vyrų simbolis?
– A.Onassis – vienas iš tų žmonių, kurie įkvėpė mane parašyti šį romaną. Jo bruožų esama daugiausia. Kitas – Howardas Hughesas. Bet aš norėjau, kad mano sukurtas magnato portretas būtų suvokiamas kaip archetipas, o ne kaip konkretus XX a. turtingas ir galingas asmuo.
Mėgstu universalias ir nesenstančias istorijas. Jų veiksmas gali vykti bet kuriame amžiuje ir bet kurioje vietoje. Žinoma, rašytojas veikėją turi kur nors apgyvendinti, kuria jo portretą, remdamasis tikrove. Mano įkvėpimo šaltiniu tapo A.Onassis, nes aš, kaip graikas, suprantu jį geriau nei kitos kultūros atstovas.
– Kurią akimirka Aristotelis Onassis tapo Marku Timoleonu?
– Tai buvo didžiausias sunkumas. Apie A.Onassį buvau skaitęs tiek daug, kad negalėjau lengvai išmesti iš galvos jo asmenybės, fenomeno, gyvenimo detalių. Tačiau man pavyko Markui Timoleonui suteikti kitokių bruožų, kai pagaliau įlindau į veikėjo kailį ir pamėginau įsivaizduoti, kaip į mano aprašomas situacijas reaguočiau aš pats, o ne spėliojau, ką būtų daręs A.Onassis. Spėju, kad pasinaudojau metodu, kuriuos taiko aktoriai, gilindamiesi į savo kuriamo personažo emocijas. Po to knygą rašyti buvo nebesunku.
– Aprašote vieną Marko Timoleono dieną (gimtadienio šventės dieną), į kurią sutalpinate visą jo gyvenimą. Kaip atsirado tokie romano rėmai?
– Man reikėjo karkaso, kuriuo remdamasis galėčiau pasakoti svarbiausius Marko ankstesniojo gyvenimo įvykius, ko nors, kas istoriją skaitytojui padarytų įdomesnę. Taip pat norėjau išryškinti praeities ir dabarties sąsajas: kokią įtaką ankstesnio gyvenimo įvykiai daro vėlesniems Marko poelgiams.
Man labai patinka filmai ir dažnai iš jų semiuosi idėjų. Pasiskolinau vaizdinį perkėlimo metodą ir pasakojimo būdą – štai jums praeities intarpai „Gimtadienio šventėje“. Rašydamas knygą, pasižiūrėjau tokius filmus, kaip „Pilietis Keinas“ ir „Krikštatėvis 2“.
– Ypač vaizdingos romano dalys, kur aprašomos Buenos Airės. Apsilankymas šiame mieste – irgi pasiruošimo rašyti romaną dalis?
– Rašydamas „Gimtadienio šventę“ nesilankiau Buenos Airėse. Kad atmosfera būtų įtikinamesnė, pasinaudojau aprašomo laikotarpio, trečiojo dešimtmečio, kelionių knygomis ir enciklopedijomis.
Juokingiausia, kad nuvykau ten, kai knyga jau buvo išleista. Norėjau pažiūrėti, ar teisingai perteikiau smulkmenas, ar per daug nenutolau nuo tikrovės.