Tai – žmogus, dėl įsitikinimų nebijantis plaukti prieš srovę. Net tada, kai ji galinga ir tėra maža tikimybė, jog pavyks saugiai išlipti į krantą. Galintis pasakyti, ką galvoja, nors žino, jog daugelis mano kitaip. Galintis palikti prestižinį ir įtakingą darbą, jeigu to reikalauja jo teisingumo samprata.
Ne vienas, ir ne du žurnalistai yra perėję į priešingą – valdžios – stovyklą. Tačiau dažniausiai tokį sprendimą nulemdavo nebent naujos patirties paieška, karjeros planai, o neretai – didesnė alga.
Nėra buvę atvejo, kai tokį sprendimą priima vienas žinomiausių televizijos laidos vedėjų bei interneto portalo vadovas. Ir nėra buvę atvejo, kai žurnalistas tokiu sprendimu pareiškia paramą taip įnirtingai pliekiamam, populiarumą prarandančiam premjerui, nes kito taip nepelnytai pjudomo paprasčiausiai nebuvo.
„Lietuvą ištiko krizė, kokios dar nebuvo, o su ja kovojančiai Vyriausybei tenka daryti tik nepopuliarius ir labai nepopuliarius sprendimus. Žinoma, neišvengta klaidų, kai kurie sprendimai ir jų pristatymas galėjo būti geresnis, tačiau esminė kryptis, mano nuomone, yra teisinga ir alternatyvos jai nematyti“, – tai citata iš viešo V.Valentinavičiaus laiško.
Pasak kol kas dar žurnalisto, šioje aplinkoje demagogai bei populistai dažnai skamba įtikinamiau, negu rimti politikai, kurie daro sprendimus, kokie teisingi jie nebūtų, ir tai toliau griauna piliečių pasitikėjimą valstybe. Vien stebėti ir komentuoti politiką tampa per sunku.
Iš tiesų Lietuvoje turime labai keistą, gal net tragikomišką situaciją.
Jau lyg ir suvokiama, kas yra atsitikę. Pakankamai aiškiai įvardytos dabartinės padėties objektyvios ir subjektyvios priežastys.
Suprantama net ir tai, kad kito kelio, nei žiaurus taupymas ir išlaidų mažinimas, nėra.
Nepaisant to, šiuo keliu einanti Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma kalama prie kryžiaus tarytum didžiausias visų laikų nusikaltėlis. Tai neteisinga ir nesąžininga.
Lietuva turėjo ne tiek jau daug politikų ir dar mažiau Vyriausybių, pajėgiančių atsispirti populizmui, interesų grupių spaudimui ir daryti tai, kas gal net labai nemalonu, tačiau neišvengiama.
Kai atima, visada yra pikta, net jeigu ir supranti, kodėl taip atsitiko. Galima suprasti, kai pyksta ir net plūstasi pensininkas ar policininkas. Tačiau ekonomikos ekspertai, žurnalistai yra ta visuomenės dalis, kuri turėtų gebėti atsiriboti nuo subjektyvių emocijų, turėtų gebėti vertinti kritiškai, bet objektyviai.
Objektyvumas reikalautų bent jau pripažinti, jog Andriaus Kubiliaus ekonomikos ir finansų politika iš principo yra vienintelė šiuo metu įmanoma. Nes tik taip galima pergyventi šią neeilinę Lietuvą užklupusią bėdą. Geresnių alternatyvų paprasčiausiai nėra.
Tačiau viešojoje erdvėje įsivyrauja nuostata, jog viskas, kas daroma, yra arba blogai, arba labai blogai.
Sarginiais valstybės šunimis turintys būti žurnalistai jaučiasi gerai atliekantys savo misiją, kai nesidairydami kritikuoja valdžią. Tiesiog analizuoti situaciją ir veiksmus, o kartais net pritarti, yra paprasčiausiai nemadinga.
Gerais laikais galima neteikti labai daug reikšmės šioms madoms. Tokiu laiku, kokį išgyvename dabar, aklas puolimas griauna pasitikėjimą ne konkrečia valdžia, o valstybe.
Stebėti tai ir nieko nedaryti iš tiesų yra sunku.
Naivu tikėtis, kad vieno žurnalisto patarimai, net ir labai išmintingi, staiga ims ir pakeis pagreitį įgavusias viešosios erdvės tendencijas.
Mano akimis, svarbiausias dalykas šiame laukinės kovos kontekste, yra pats V.Valentinavičiaus sprendimas. Atvira ir aiški asmeninė pozicija, verčianti stabtelėti ir pagalvoti, kas iš tiesų Lietuvoje vyksta.
Taip ir kuriasi pilietinė visuomenė. Kartu su piliečiais. Mąstančiais, kritiškai vertinančiais ir nesavanaudiškai veikiančiais.
* * *
Šis „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.