Ekonominėms problemoms spaudžiant, dažnai, kad ir nenoromis, pradedama kalbėti apie materializmą, gobšumą, kad dėl to ši krizė iš dalies ir sukurta. Tik reikėtų patikslinti, kad tikrai ne daiktuose, materialume yra problema, o iliuziniame mąstyme, požiūryje, galvoje, prote, širdyje. Advento pradžios proga apie atnaujinamą mąstymą, protą ir pasvarstykime.
Gyvename laike, kai bloga žinia yra laukiama žinia. Žiniasklaidos priemonėms įžiebti visuomenės susidomėjimą įmanoma greičiau blogomis žiniomis nei geromis. Blogos naujienos sukelia savotišką mazochistinį pasitenkinimą. Kalbėti apie viltingus, teigiamus dalykus tarsi ir nuobodoka.
Kita vertus, televizija prikimšta kvailokų pramogėlių, pliurpaliukų, „antgamtinių“ malonumų, laimės reklamos, gyvenimas visai optimistiškas, gražus, be problemų. Tačiau tiek vienu, tiek kitu kraštutiniu atveju, žvilgsnis paremtas iškreiptu tikrovės matymu – iliuzija.
Tenkindami savo polinkį į blogas naujienas tikrai nesukursime gražaus rytojaus. Pasidavę melagingam optimizmui, laiko tėkmėje susidūrę su realybe, tapsime dar didesniais pesimistais. Be to, tie, kurie turi didelį apetitą iliuzijoms, vėliau moka pesimizmu.
Didelė kaina už iliuzijas
Psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas knygoje „Brangiausiai kainuojančios iliuzijos“ remdamasis profesine praktika aptaria iliuzijų padarinius žmonėms. Klastingų iliuzijų dantis intensyviai galanda reklama – ir gąsdindama, ir teikdama nerealius pažadus. Galiausiai už iliuzijas tenka susimokėti didelę kainą – nelaimingu gyvenimu.
„Mūsų svajonės ir troškimai kasdien sudūžta į tikrovės rifus, mes išmetami į negyvenamąją salą, kur tuščia, šalta ir nyku. Užklumpa liūdesys, o nuo jo nepabėgsi ir nepasislėpsi, nes jis – širdyje. Ką gi, ir šitą skausmą teks iškęsti... Ogi pripažinti, kad laimė ir laimės iliuzijos – visiškai skirtingi dalykai“, – apie žmogaus sielos slėpinius kalba A.Kurpatovas.
Juk taip noriai esame linkę pasiduoti žadamos laimės iliuzijai, o jai sudužus, – rankioti laimės šipulius. Tie šipuliai – visų kaltinimai, nepasitenkinimas valdžia, primestu likimu, tais, kuriems labiau sekasi. Keiksnojimas suteikia šiokį tokį pasitenkinimą.
Ne kartą teko girdėti tikrovišką žmonių pašnekesį: kalta valdžia, vienas ar kitas politikas, „jei galėčiau, sušaudyčiau tokius“, bet galiausiai tokie žmonės tarsteli: „Jei aš ten būčiau, juk aš taip pat daryčiau“. Taigi, problema ne tik valdžioje, tai susiję su visų mūsų nuostatomis, morale.
„Gyvenime yra sunkumų, kliūčių, tam tikrų aplinkybių, uždavinių, kuriuos reikia spręsti. Tačiau jame yra ir dar kai ko, ir tas „kai kas“ – svarbiausia, dėl ko tikriausiai ir verta gyventi. Tai – džiaugsmas, tikras, gyvas, visa persmelkiantis džiaugsmas. Kol mes kupini iliuzijų, ir mūsų džiaugsmas iliuzinis, tada gyvenimas – be džiaugsmo“, – be nutylėjimų apie tikrovę rašo psichiatras A.Kurpatovas.
Atsisakius iliuzijų, pasveikstama
Tarp visų realių ir iliuzinių „kiaulagripių“, visuomeninių, asmeninių – ekonominių ir dvasinių – krizių matykime tikrojo džiaugsmo galimybę. Adventas – tikrai ne niūrumo laikas, tai metas, kai sudaromos sąlygos tikrajam džiaugsmui, paruošiamas kelias, iš galvos pašalinamos iliuzijos.
Johnas Kehoe knygoje „Proto galios“ pateikia dzenbudizmo alegoriją apie kvailą žmogų, kurį iškreiptas tikrovės matymas net susargdino.
Šeimininkas pakvietė vieną valstietį į vidų ir pasiūlė jam sriubos. Kai valstietis pradėjo valgyti, dubenėlyje pamatė gyvatę. Nenorėdamas įžeisti šeimininko, sriubą jis vis dėlto suvalgė, bet po kelių dienų taip sunkiai susirgo, kad vėl buvo nuvestas pas šeimininką.
Šeimininkas jį pakvietė į vidų ir mažame dubenėlyje paruošė vaistų. Prieš gerdamas vaistus valstietis ir vėl pamatė gyvatę. Šįkart jis nenutylėjo ir pasakė, kad kaip tik dėl gyvatės ir sergąs. Kvatodamas šeimininkas parodė į lubas, kur kabėjo didelis lankas. „Tu matai lanko atspindį, – pasakė jis. – Nėra jokios gyvatės“.
Valstietis apsidairė ir įsitikino, kad dubenėlyje tikrai nėra gyvatės, tai – tik lanko atspindys. Jis išėjo taip ir neišgėręs vaistų ir dar tą pačią dieną pasveiko.
Vilties sklidina ateitis – atnaujinus mąstymą
Kadangi sielovadininkai, kunigai neretai užsiima tik sakramentų administravimu – ir tai neretai, palyginti, atmestinai, – o ne sielovada, jų vietą užima parapsichologai, būrėjai ar vadinamieji asmeniniai treneriai, pasaulietiški motyvuotojai, potencialo, ateities tikslų atskleidėjai. Kad ir kokie šiuolaikiniai žmonės bebūtų individualistai, jiems reikia ugdytojų, kurie įkvėptų ir uždegtų tikėjimą, palydėtų gyvenimo kelyje, versle. Tik kad tie keliai nebūtų klystkeliai ir iliuzijos už nemažus pinigus.
Niekam ne naujiena, kad nuo mąstymo labai daug priklauso mūsų šiandiena ir ateitis. Remiantis sociologinėmis apklausomis, Lietuvoje – daug pesimistų, tačiau yra ir žmonių, daug besitikinčių iš valdžios, laukiančių tariamų išgelbėtojų.
O gal labiausiai ir gali išgelbėti atnaujintas mąstymas? „Galia sujudinti pasaulį yra mūsų sąmonėje“, – sakė didelę įtaką JAV padaręs filosofas ir psichologas Williamas Jamesas.
Ne veltui Šventasis Raštas kviečia „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 23), atsižadėti gyvenimo būdo, žlugdančio „apgaulingais geismais“. Kitais žodžiais sakant, atsisakyti tiek nepagrįstų ir melagingų iliuzijų, tiek polinkio į viską žiūrėti per juodus akinius. „Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį“, – įkvėptas Dievo bylojo keli šimtai metų prieš Kristų gyvenęs pranašas Jeremijas (Jer 29,11).