Godus pinigų ir valdžios kaip mafijos bosas Toto Riina. Reiklus kaip kalbininkas Aldonas Pupkis. Su polėkiu kaip Marijonas Mikutavičius. Šmaikštus ir sąmojingas kaip Michailas Zadornovas. Imlus, smalsus ir užsispyręs kaip fizikas Albertas Einsteinas.
Avantiūristas, panašus į Ostapą Benderį. Garbėtroška, primenantis Julijų Cezarį. Akiplėša, prilygstantis eseistui Sigitui Parulskiui. Dvasinis teroristas, tam tikrais atžvilgiais nenusileidžiantis Osamai bin Ladenui.
Girtuoklis, svaiginęsis kaip amerikiečių rašytojas Francis Scottas Fitzgeraldas. Moterų numylėtinis, vertas palyginimo su Casanova.
„Nebloga kompanija“, – turbūt šyptelėtų A.Valinskas. Tačiau panašių palyginimų karuselė kaipmat sustojo, kai perskaičiau ką tik pasirodžiusią knygą „Akiplėša, arba Tas ir Kitas A.Valinskas“.
Po svaigaus skrydžio pramogų verslo padangėje ir dar svaigesnio kryčio politinėje arenoje ši nei šiaip, nei taip parašyta biografija visų galų veikėją A.Valinską nutupdė į vietą.
Nuo šiol A.Valinskas stovės vienoje gretoje su Radžiu, Birute Dambrauskaite, Gintare Karaliūnaite, Vilija Lobačiuviene. Ir nebus nė per nago juodymą įdomesnis už šias tokias pat išskirtines asmenybes.
Net jei pats A.Valinskas jausis populiaresnis, geresnis, gabesnis už paminėtus asmenis, knygynų ir namų lentynose jam teks kęsti nuolatinę šių žurnalistiniuose romanuose taip pat netalentingai aprašytų personažų kaimynystę.
Įdomiausia, kad ta kaimynystė bus amžina, nes turbūt girdėjote, kad knygos pergyvena jose aprašomus žmones. Gal ir gerai, kad alaus danguje nėra, nes tektų A.Valinskui visą amžinybę juo mėgautis su Radžiu.