Prieš savaitę Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl žemės ūkio ir miškų paskirties žemės pardavimo užsieniečiams draudimo pratęsimo”.
Seimas yra pradėjęs svarstyti ir kitas siūlomas pataisas – sugriežtinti žemės pardavimą užsieniečiams ir leisti įsigyti ją tik nuo 2018 m.
Seimas įpareigojo Vyriausybę derėtis su Europos Komisija ir įrodyti pereinamojo laikotarpio draudžiant įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio žemę užsieniečiams pratęsimo iki 2013 metų būtinybę.
Šį šeštadienį „Ūkininko patarėjas” pašnekovų klausia: „Ar turi prasmę įvairios rezoliucijos ir iniciatyvos, jeigu užsieniečiai jau dabar beveik nevaržomai perka Lietuvos žemę? O gal tai tik lengvos parlamentarų politinio kapitalo paieškos?”
Seimo narys Mindaugas Bastys: „Mano siūlyta ir Seimo narių balsų dauguma priimta rezoliucija – ne tuščias politikavimas. Tai vienas būdų įpareigoti Vyriausybę derėtis, kad bent iki 2013 m. būtų pratęstas laikas, kada užsieniečiai galės laisvai pirkti. Derybos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo numatytos ir stojimo į ES sutartyje.
Daugelis prisimena diskusijas ir ginčus, kilusius rengiant stojimo į ES sutartį, kad parduodant žemę užsieniečiams kuo mažiau nukentėtų mūsų žemdirbiai, bet tuo buvo nepatenkinti kai kurie žemės savininkai, manyta, kad apribojimų ir saugiklių yra pakankamai, tačiau gyvenimas parodė, jog taip nėra. Užsieniečiai randa būdų ir perka žemę per tarpininkus. Šiandien jiems padedant jau nupirkta apie pusė milijono hektarų, todėl reikalingi nauji įstatymai, kurie panaikintų galimybę piktnaudžiauti tarpininkų paslaugomis.
Sutinku, kad įstatyme yra landų, kuriomis kai kas pasinaudojo, tačiau kas būtų nutikę, jeigu tokių apribojimų apskritai nebūtų buvę? Ko gero, nemaža dalis Lietuvos ūkininkų šiandien tik svajonėse artų žemelę...
Dabar tiek juridinis, tiek fizinis asmuo gali pirkti iki 500 ha žemės. Lietuvoje ūkiai maži (vidutinis apie 12 ha). Išaugusi kreditų kaina, mažesnės nei kitose ES šalyse tiesioginės išmokos žemdirbiams, valdančiosios daugumos įvesti nauji mokesčiai mažina Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą. Šiandien žemdirbiai neturi atliekamų pinigų žemei pirkti. Iki 2011 m. padėtis tikrai nepagerės, todėl žemės pardavimo užsieniečiams apribojimų pratęsimas būtinas.”
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinis direktorius Kazys Maksvytis: „Kalbant apie užsieniečių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus žemės ūkio paskirties žemę gali įsigyti Europos ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantys užsieniečiai, kurie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridiniai asmenys bei kitos užsienio organizacijos, įsteigę čia atstovybes ar filialus. Ta pati nuostata įtvirtinta ir stojimo į ES akte.
Kitiems užsienio subjektams LR Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo konstituciniu įstatymu nustatytas draudimas įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę iki 2011 m. gegužės 1 d. Ši nuostata yra imperatyvi įstatymo norma. Įstatymai privalomi visiems, o jų nesilaikymas sukelia neigiamų pasekmių. Civilinio kodekso 1.80 straipsniu nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Imperatyvios normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Tokių sandorių vykdymas yra teisės pažeidimas ir sukelia ne tik civilinių padarinių – pažeidėjai gali būti traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Lietuvos stojimo į ES sutartyje numatyta galimybė Lietuvai kreiptis į Europos Komisiją, pateikiant argumentuotą prašymą pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams, per kurį ir toliau būtų ribojama užsienio subjektų teisė įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę, išskyrus minėtus asmenis - užsieniečius, kurie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje atstovybes ar filialus. Žemės ūkio ministerija kreipsis į Europos Komisiją su prašymu pratęsti pereinamąjį laikotarpį.”
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas: „Palaikau Seimo iniciatyvą sugriežtinti žemės pardavimą užsieniečiams ir leisti ją įsigyti tik nuo 2018 m. Pagrindiniai argumentai – Lietuvoje dar nebaigta žemės reforma, o šiuo sunkmečiu mūsų ūkininkai neturi lėšų, kad galėtų susimokėti už perkamą žemę, jos geodezinius matavimus.
Kad užsieniečiai randa galimybių jau dabar įsigyti dirbamosios žemės, kalti patys nesąžiningi lietuviai, kurie nori užsidirbti pinigų šiandien, bet negalvoja, kas bus rytoj, kur ir kam dirbs jų vaikai. Parduoti galima viską, ir norintieji tai padaryti ieško naujų būdų. Mūsų pareiga – nenuleisti rankų ir ieškoti naujų apribojimų Lietuvos žemei apsaugoti.”
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis: „Pirmiausia būtina atlikti analizę, kas kokiais būdais yra prisipirkę Lietuvos žemės, nes kol vietiniams ūkininkams draudė tai daryti, žemę pirko svetimi.
Įvairios rezoliucijos ir iniciatyvos – tik žaidimai. Nebuvo priimtas palankus mechanizmas, kad smulkieji ūkiai galėtų stambėti, kad būtų sustabdyta spekuliacija žeme.”
Liberalų centro sąjungos narys, buvęs parlamentaras Artūras Zuokas: „Esu šalininkas minties, kad iki 2013 m. būtų pratęstas terminas, draudžiantis užsienio įmonėms įsigyti Lietuvos žemę. Tai pakankamas laiko tarpas matyti, kaip kinta situacija žemės ūkyje. Tokia nuostata būtų liberali ir teisinga, o žemės pirkimas tik per Lietuvoje registruotą įmonę teisingesnis tuo, kad įmonė čia mokės mokesčius. Jeigu būtų leista ir fiziniams asmenims pirkti žemę, valstybė negautų įplaukų, nes koks prancūzas ar italas ją laikytų spekuliaciniais tikslais.”
AB „Vilkijos ūkis” direktorius Česlovas Tallat-Kelpša: „Turime laukinę žemės ūkio paskirties žemės rinką, nes apribojimai skirti padoriems žmonėms, kurie nė nebando apeiti Lietuvos įstatymų, o apsukrūs pirkėjai nesunkiai steigia įmonę po įmonės ir gali žemės pirkti tiek, kiek įperka ir kur tik nori. Specialistai, besidomintys žemės rinkos taisyklėmis, žino kur kas daugiau, tereikia politinės valios juos išklausyti ir imtis veiksmų, nes pas mus per daug spekuliuojama demokratija ir žmogaus teisėmis, o pareigos pamirštamos. Nežinau Europoje valstybės, kuri turėtų tokią laukinę rinką, todėl reikia sureguliuoti prekybą žemės ūkio paskirties žeme.
Antai Danijoje negalima turėti žemės ūkio paskirties žemės toliau nei 10 km nuo savo gyvenamosios vietos, ši taisyklė taikoma ir turint įmonių akcijų. Dėl pirkimo - pardavimo sandorių reikia gauti bendruomenės pritarimą. Suomijoje negalima nupirkti žemės be bendruomenės pritarimo. Olandijoje esant labai liberaliai rinkai yra uždėti stiprūs apribojimai žemės savininkams.
Protingų žmonių bandymai užtikrinti paprastai liaudžiai „teisingą“ gyvenimą Lietuvoje, sprendimai kam ką leisti ir kam ką drausti baigėsi „teisinga“ privatizacija, „teisingu“ žemės nuosavybės teisės atstatymu įskaitant jos „teisingą“ kilnojimą į „teisingas“ vietas, o dabar bandoma žemę „teisingai“ pardavinėti, iš karto žinant, kuriam pirkėjui be eilės ar pirmumo teise.
Manau, kad kol mūsų valdantieji, žemėtvarkininkai ir kiti žemės mylėtojai nesusitaikys su mintimi, kad jie gali turėti žemės ūkio paskirties žemės tik ją dirbdami, ir nebus kitaip griežtai kontroliuojami, tol nagrinėsime žemės pardavimo užsieniečiams klausimą, neturėdami laiko gilintis iš esmės. Tai labai patogu tik dėmesiui nukreipti.
Kita problema - ūkininkų finansinės galimybės. Lietuvos bankas kažkodėl verčia komercinius bankus į žemės pirkimo finansavimą žiūrėti kaip į paprasto kilnojamojo turto pirkimo finansavimą. Gal tai daroma tam, kad reikalingi žmonės galėtų anksčiau supirkti žemę: užsieniečiams neleisime, ūkininkai nepajėgs, o žemė atsidurs „teisingose rankose“.