Demokratinės ES šalies lyderį su faktišku Rusijos vadu niekas neturėtų
sieti. Neturėtų, o sieja. Tos pačios ciniškai populistinės idėjos,
skirtos ypač nuo valdžios priklausomų žmonių protams drumsti. Jų esmė
- aplink priešai, su kuriais reikia iš paskutiniųjų kautis.
V.Putinas remiasi uždaru piktų ant viso pasaulio, ribotų KGB veikėjų
ratu. A.Kubiliaus aplinka - dar siauresnis piktų nevykėlių, liguistų
asmenybių ir prisiplakėlių būrelis.
Svarbiausia V.Putino idėja - tautai visada prieš akis turi šmėžuoti
baubas, kuris gąsdintų labiau nei pati blogiausia Vyriausybė.
Baubas - oligarchai. Priešai - blogas, o ne geras žinias apie gerąją
valdžią pranešanti žiniasklaida, G.Soroso fondas ir užsienis, bet ne per
stiptus: Gruzija, Ukraina, Baltijos valstybės. Pakeiskite Gruziją ir
„sorosininkus“ „valstybininkais“, ir persikeliame į Lietuvą.
Nors Rusijoje visi darė tą patį, ką ir M.Chodorkovskis, pastarasis netgi
mažiau, nes tuo metu, kai jį suėmė, jis buvo skaidriausiai tvarkomo
Rusijos naftos verslo atstovas, kalėjime sėdi tik M.Chodorkovskis.
Kiti oligarchai kaip vartėsi tarsi inkstai taukuose, taip tebesivarto.
Tautai, nepriklausomai nuo jos dydžio, pakanka ir vienos baidyklės.
A.Kubiliaus chodorkovskis - „Maxima“. Jos savininkai idealiai tinka baubo vaidmeniui
- ne iš nomenklatūros (tų nepajudinsi), jauni ir labai turtingi, ir dar
verslas visiems matomas. Kas gali būti lietuviui blogiau už tokius?
M.Chodorkovskio klaida buvo, kad jis ne tik naiviai tikėjo, kad Rusijoje
jau įmanoma skaidriai daryti verslą, bet ir ėmėsi veiksmų. Ar galėjo su
tuo susitaikyti kiti oligarchai, korumpuota saugumiečių valdžia?
N.Numavičius buvo toks pat naivus, manydamas, kad su valstybe galima
daryti abiem pusėms naudingą verslą. Lietuvoje, kur net Seimo nariai
dėl tokių smulkmenų, kaip kavos servizas ar taksi kvitas, akis gali
iškabinti bet kam, tai tolygu Th.More'o „Utopijos“ scenoms.
„Maximos“ savininkai manė, kad jei „Alitą“ gali privatizuoti tik
ketvirtą vietą užėmęs konkurso dalyvis, tai jau prie VST privatizavimo
niekas neprikibs. Valdant rusiškai, prikibti galima prie bet ko - kad
tik žmogus būtų.
Žinoma, Lietuva - ne Rusija, niekas N.Numavičiaus nepasodins. Bet
įstatymai, skirti vien tik „Maximai“, jau priimti, o VST bent tol, kol
valdžioje bus A.Kubilius, N.Numavičius matys kaip savo ausis.
Galima tik įsivaizduoti, koks triukšmas kiltų, jei „Maxima“ sutiktų
paimti tuos 680 mln. litų, kuriuos tyčiodamasis už per 2 mlrd. vertės
VST siūlo A.Kubilius. Štai kur nuėjo pinigai, nurėžti nuo mūsų pensijų
ir pašalpų, taip ir panašiai šauks pensininkai ir bedarbiai.
Šiaip jau dabar tikrai ne laikas pinigus mėtyti nacionalizacijai,
priešingai - protingiau būtų tuoj pat privatizuoti RST.
Bet jeigu „Maxima“ valdžios siūlomų 680 mln. neims, o savo nuosavybę
gins Stokholmo prekybos rūmų arbitražo teisme, A.Kubiliui - dar geriau.
Nei mokėti, nei svetimą turtą atiduoti, o VST per tą laiką, kol vyks
teismas, galima išvogti taip, kad net elektros stulpų joje nebeliks (tam
ir nepakaltinamas ligonis energetikos ministru pastatytas), o dar gali
tautai šaukti, kad oligarchai valstybę nori apvogti.
„Maxima“, kaip kažkada „Williams“, tapo blogio konstanta. Kiek net
dabar, praėjus dešimtmečiui po sandorio, lietuvių mano, kad „Mažeikių
naftos“ perdavimas „Williams“ buvo naudingas šaliai? Vienetai.
Socialdemokratai ir R.Paksas buvo už „LUKoil“ atėjimą. Sukelti „LUKoil“
pinigais antiamerikinę isteriją buvo tik technikos reikalas. Kaip ir
dabar, kai Kauno konservatorių klaną su Rusija sieja RAO JES virkštelė.
Bet grįžkime prie V.Putino ir A.Kubiliaus paralelių.
V.Putinas kritišką žiniasklaidą užčiaupė šiurkščiai - su specialiųjų
tarnybų vėzdais ir paklusnių teismų sprendimais. Simbolis: NTV televizija, kuri
paskirta oligarchinei struktūrai - „Gazprom“ koncernui valdyti.
Ar ne tą patį, tik „europietiškiau“, daro A.Kubilius? Jeigu D.Britanija
ar Prancūzija šiandien įvestų savo spaudai 21 proc. PVM, jų laikraščiai
bankrutuotų. O juk A.Kubilius per vieną naktį smarkiai padidino ne tik PVM.
Metodai skiriasi, bet tikslas toks pat putiniškas - užčiaupti kritiką
ir oligarchizuoti šią veiklos sritį, kad žiniasklaida taptų lojali net
nusikaltimus darančiai valdžiai. Ne veltui kalbėdamas apie žiniasklaidą
A.Kubilius mėgsta vartoti frazę „mums palanki spauda (žurnalistas)“.
Ir V.Putinui, ir A.Kubiliui nesvarbi žmogaus kompetencija, biografijos švarumas.
Abiejų vertybė - lojalumas. Štai kodėl keičiami įstatymai, siekiant
VSD, prokuratūros, ir, žinoma, LRT vadovus pakeisti kišeniniais, štai kodėl vieni kriterijai taikomi kalbant apie svetimus, o visai kiti - saviems.
Nestebina ir konservatorių sukurtas bei vis dar puoselėjamas „valstybininkų“ mitas. Politiką, kuris apsistato bailiais ir mulkiais,
gąsdina kiekviena laisvesnė mintis, o jei iš jo pasišaipo bent trys, tai
iškart ir vaidenasi baisingai viską užvaldžiusi priešų organizacija.
Bet juk oligarchų valdžia yra tragedija - tai gal gerai, kad A.Kubilius ir jo kompanionė D.Grybauskaitė su oligarchais kariauja bent žodžiais?
Kai su vienu „oligarchu“ pasirašinėji „nacionalinius susitarimus“, kova
su oligarchija - tik opiumas liaudžiai. Ir V.Putino, ir A.Kubiliaus valdžiai reikėjo atpirkimo ožio. Kad prastai žaisdami galėtų gražiai atrodyti. Reikėjo, tai ir rado.
Oligarchinis valdymas yra labai blogai. Bet tai nereiškia, kad
A.Kubiliaus, R.Vilkaičio ar kokio D.Kreivio valdymas yra geresnis.
Niekas taip gerai netinka įtvirtinti oligarchiniam valdymui, kaip
nekompetetingi, atsitiktiniai ir savimi patenkinti buvimu valdžioje
ministrai. O ar turime kitokių ministrų dabar?
Su tuo, kad valdant V.Putinui demokratija Rusijoje atmesta į SSRS
pabaigos laikus, sutinka bemaž visi. O taip bandoma valdyti Lietuva ką, į priekį žengia?
Galima sugalvoti daug priežasčių, kodėl turėtume negerbti kieno nors privačios
nuosavybės, paminti politinius susitarimus, išvalyti viešąją erdvę nuo
kritiško mąstymo, bet nereikėtų pamiršti, kad tai - labai pavojinga.
Kartą pasukus klystkeliu, su kiekvienu žingsniu daugėja ne tik pagundų
įtvirtinti vieną „teisingą“ požiūrį, bet ir veikėjų, kurie vis nuožmiau
siūlo „plėšti tai, kas priplėšta“ - ir ne tik iš tų, kuriuos norėtų apiplėšti valdžia ir leidžia apiplėšti tauta. Galiausiai – tą rodo ir XX a. Lietuvos istorija - apiplėšti lieka visi.
Net ir protingiausia valdžia tokiais atvejais - tą irgi primena istorija -
praranda įvykių kontrolę. O ši valdžia net nėra protinga - ji nuo
pirmųjų savo žingsnių entuziastingai pykstasi su sveiku protu.