Britas R.Schofieldas Lietuvoje gyvena jau aštuonerius metus. Dvejus iš jų vyras praleido Visagine, kitus – sostinėje. Čia jis yra išnaršęs kiekvieną miesto gatvę.
R.Schofieldas apie Lietuvą jau žino netgi daugiau nei apie savo gimtinę Didžiąją Britaniją. Užsienietis sostinėje rengia informacinį leidinį apie Vilnių, skirtą turistams.
Būtent dėl darbo britas ir atvyko gyventi į Vilnių. Čia praleidęs aštuonerius metus, R.Schofieldas prisipažįsta, kad perėmė kai kurias vietinių manieras – nustojo šypsotis.
- Atvykote į Vilnių, kad galėtumėte rašyti straipsnius apie šį miestą turistams. Kaip sekėsi įsilieti į sostinės gyvenimą?
- Atvykau 2001-aisiais ir nieko nežinojau nei apie Lietuvą, nei apie Vilnių, buvau tarsi įmestas į naują miestą.
Po šešių mėnesių mieste jau pradėjau jaustis gerai, ėmiau pažinti vietas. Mokiausiu ir lietuvių kalbos, ji būtina, ypač patekus už Senamiesčio ribų.
Vilnius nėra didelis miestas. Prieš tai gyvenau Londone, todėl susigaudyti čia nėra sunku.
Vilnių šiuo metu pažįstu geriau negu dauguma vietos gyventojų. Toks mano darbas.
Apie Angliją žinau mažiau negu apie Lietuvą.
- Koks sostinės rajonas jums labiausiai patinka?
- Jie visi skirtingi ir visi nuostabūs. Kiekviename rajone gali rasti vis kitokių dalykų. Jei nori pasigrožėti viduramžių architektūra, gali vaikščioti po Senamiestį, jei nori pamatyti sovietinę – reikia keliauti į Lazdynus.
Man patinka ir XIX amžiaus rusiška architektūra aplink mano namus Naugarduko gatvėje. Gražu ir Šnipiškėse, kur yra medinių namų. Į Žvėryną galima eiti, jei norisi ramybės. Ten yra ir jaukių kavinių, barų.
Londone visi rajonai saviti, tačiau tokių stilių kontrastų, kokių gali rasti Vilniuje, ten tikrai nėra. Visas Londonas plytinis, skirtumai ten nebent kultūriniai.
- Kokias vietas patartumėte aplankyti turistams?
- Dauguma aplanko Senamiestį ir visas jame esančias įprastas turistines vietas. Tačiau svečiams ir į Vilnių atvykusiems savo draugams aš visuomet patariu nueiti į Kalvarijų turgų. Tai – viena keisčiausių Vilniaus vietų.
Bene paskutinė vieta, kurioje galima išgirsti visas senąsias kalbas – baltarusių, lenkų, rusų, čigonų.
Nuostabi vieta, ypač vasarą, kai vyksta koks nors renginys, yra Vingio parkas.
- Nuolat bendraujate su skirtingais žmonėmis. Kokie, jūsų nuomone, yra vilniečiai?
- Sutinku, kad žmonės čia nesišypso, yra liūdnoki, uždari, o nuotaika gana niūri. Žmonės nesako „ačiū“, tačiau tokia yra jūsų kultūra. Tiesa, ji lėtai keičiasi. Kai geriau pažįsti žmones, supranti, kad čia yra ir kitokių.
Pastebėjau, kad daugelis skundžiasi aptarnavimo kultūra. Tačiau prekybos centruose darbuotojai elgiasi taip, kaip su jais elgiasi klientai. Jeigu tu nusišypsai – ir darbuotojai pasikeičia, jie būna nebe tokie niūrūs.
Aptarnavimo kokybė Vilniuje tai krinta, tai kyla. Iš pradžių ji smarkiai augo, bet kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, dauguma geriausių žmonių išvyko, vėl prasidėjo smukimas. Vėliau aptarnavimo kokybė gerėjo, tačiau dabar žmonės vėl išvyksta.
Skaičiau, kad šiemet emigracija šalyje didžiausia. Tai – liūdniausias dalykas, kurį galiu pasakyti apie Lietuvą. Lietuviai neturi optimizmo.
- Ar aplinkiniai nesistebi, kad jūs Didžiąją Britaniją iškeitėte į Lietuvą, nors dalis lietuvių kraunasi lagaminus į jūsų gimtinę?
- Taip, dauguma žmonių stebisi, kodėl aš esu čia. Kol gyvenau Visagine, vietiniai netgi buvo pradėję įtarinėti, kad aš esu šnipas.
Šiuo metu su lietuviais, kurie sako, kad gyventi Didžiojoje Britanijoje yra geriau, aš sutinku, nes taip iš tikrųjų ir yra.
Norint pragyventi, galimybių reikia ieškoti pačiam. Aš pats sau susiorganizavau Vilniuje vietą nuotraukų parodai, tai nebuvo labai sunku ir netgi nekainavo didelių pinigų. Tiesiog reikia veikti.
Žmonės netiki savimi. Vietiniai įsitikinę, kad Lietuva – pusbrolių kraštas, visi vieni kitus pažįsta, viskas yra korumpuota. Netiesa, aš nieko nepažįstu, bet man čia gyventi gera.
- Kas jus Vilniuje labiausiai stebina?
- Orai ir žmonių elgesys, kai jie stovi eilėse. Lietuvoje galiu toleruoti viską, išskyrus eiles. Eilės prekybos centruose yra visur, tačiau Vilniuje žmonės elgiasi nepagarbiai.
Nors kasa būna skirta tiems, kurie turi vos kelias prekes, joje lyg niekur nieko stovi ir žmonės su pilnais krepšiais. Dar būna, kad į eilę atsistoja vienas žmogus, o paskui jį ateina dar penki.
Mes, britai, esame labai mandagūs. Prekybos centrai į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų šalių, juose turi būti ir tokia pat kultūra. Lietuviai nori turėti vakarietiškas vertybes, tačiau elgiasi taip, kaip sovietmečiu.
Taip, kaip žmonių elgesys eilėse, manęs net nešokiruoja Lietuvos politikų sprendimai bei girtuoklystė ir nieko neveikimas.