Todėl visai nestebina, kad ta vienintelė, kuri greičiausiai ir laimės rinkimus – turiu omeny Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari.
Neva, rašytojas išvis neturi teisės ne tik reklamuoti savo kūrinio, kalbėti apie save ir savo kūrybą. O ne! Jis turėtų gėdytis, kad rašo, gėdytis, kad jį skaito, bet labiausiai, žinoma, gėdytis, kad jo knygas skaitytojai perka.
Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.
Toks rašytojas – grėsmė visuomenei. Ir ypač – jos vergiškai sąmonei, kurią formuoja visi nomenklatūriniai sraigteliai ir visos jos veržlės.
Netelpantis į iš anksto nuaustus tramdomuosius akademizmo ir literatūrinio debilizmo rėmus padaras, kaip laukinis gyvulys, turi būti „pažabotas“.
Ne veltui neseniai spaudoje pasirodžiusio pamfleto apie „Silva Rerum“ autorė prisimena šviesios atminties rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir su nuoskauda apgailestaudama konstatuoja, kad ši lietuvių literatūros ikona buvo populiari.
Sunku paaiškinti, kaip tokiems žmonėms kyla rankos rašyti apie gyvenimą kūrybai atidavusią menininkę, kurios kraują visa (tual)elitinė kritika gėrė iki paskutinės akimirkos.
Liedama savo neapykanta praskiestą tulžį, recenzentė pažymi, kad populiarumas bet kuriuo atveju yra blogis pats savaime, nepagaili ir labai įdomių epitetų „Silva Rerum“ ir jos autorei, aiškindama šį fenomeną reklaminio triuko iki simuliakro sąvokomis.
Nieko bendro neturinčios bendrijos čia atrandą sąryšį – jei rašytojo kūrybą skaito, jis dar ir SIMULIAKRAS.
Absurdas ir akivaizdus logikos trūkumas bandomas adyti teiginiais apie susireikšminimą, komercinį rašytojos-skaitytojo santykį ir kitokiomis nesąmonėmis.
Dar niekada gyvenime neteko matyti jokio straipsnio užsienio spaudoje, kur būtų užsipultas rašytojas, kad jį kažkas skaito. Jau greičiau rašytojas bus užsipultas už tai, kad nesugeba savęs pateigti. Bet čia – Lietuva. Žemaitės kraštas, todėl stebėtis jau nereikia – reikia bandyti gelbėti tai, ką dar įmanoma gelbėti.
Ko daryti, atrodo, niekas nesiruošia.
Neabejotinai, neigiami straipsniai rašomi sąmoningai, norint parodyti, kad Lietuvoje nėra geros literatūros ir žmonių, sugebančių ją kurti. Kad jeigu lietuviai pamilsta kokį nors rašytoją – jie pasiduoda reklamai ir tampa jos aukomis. Ir tai, kad užsienyje populiarumo sulaukė Romualdas Drakšas – Lietuvoje nieko nedomina.
Siaurapročių kritikų nedomina tai, kas įdomu pasauliui. Kaip ir pasaulio nedomina tai, ką jie rašo.
Įdomu, kokius autorius pasiūlytų taip mastančios personalijos? Gal kažką iš viduramžių ar priešistorinių laikų?
Bet kad mūsų literatūra dar tokia jauna, kaip nekalta mergaitė, kuri bando prarasti nekaltybę pačiais radikaliausiais būdais: ryškiausi to pavyzdžiai - visiškai atvirai į literatūrą spjovusi Audronė Urbonaitė, su novelių romanu „Posūkyje – neišlėk“, ir anarchija užliejusi – Dalia Jazukevičiūtė, su romanu „Anarchistės išpažintis“.
Viena aiškiai pasakė, kad literatūra matuojama tuo, kaip sugeba užkabinti, kita, kad literatūros vertinimas yra vidinė žmogaus patirtis, kuri turi prasmę tik tuo atveju, jei žmogus moka jausti.
Šios maištingos sielos gerokai pagadino nervus visoms netekėjusioms kritikėms ir visiems išsiskyrusiems kritikams, parodydamos, kad įmanoma ir kitokia nei jų galvose esanti literatūros samprata.
Žinoma, atsakas buvo stulbinantis: pareikšti savo nuomonę šia tema suskubo visi. Labiausiai tie, kurie neturėjo ką pasakyti.
Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti.
Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.
Panašių atvejų galima atrasti ir daugiau – rašytojai tiesiogine to žodžio prasme žudomi už mokesčių mokėtojų pinigus, kad ir toliau mokyklose būtų skaitomas tik Kristijonas Donelaitis, kurio skaitymą turėtų uždrausti valstybinės kalbos inspekcija dėl ten vartojamų svetimybių.
Audronė Urbonaitė taip ir neišleido savo antros knygos, nors neabejotina – seniai ją parašė.
Dalia Jazukevičiūtė, kurią rašyti paskatino pati Jurga Ivanauskaitė, jau seniai susitaikė, kad kritika nepripažins nei jos talento, nei kūrybos.
Kristina Sabaliauskaitė, tikėkimės, nepasiduos šitai dvokiančiai srutų papilai, kurią ant jos išliejo viena logofilė (taip įkvėpdama drąsos kitiems trokštantiems išsilieti ne ten, kur reikėtų.)
Lietuvoje vykdomas pats tikriausias rašytojų genocidas ir apie tai kalbėti – taip pat nepadoru, kaip būti rašytoju.
Kadangi man nusispjaut, ką šiuo klausimu pasakys koks nors savo laikraštukui tarnaujantis klapčiukas, nebijau išties žiaurios formuluotės: rašytojų genocidas už jūsų pinigus!
Nebijau ir to, kokių asmeniškumų ar neasmeniškumų šiame tekste kas nors įžvelgs. Nes čia jų iš viso nėra.
Lietuvoje jau seniai tiesiog šlykštu žiūrėti į tai, kokią nepagarbą menui ir jo žmonės rodo ne tik valdžia, bet ir jai tarnaujantys šliužai.
Ir kaip niekas nedrįsta paaukoti savo „geros“ reputacijos, kad apgintų pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Amen.