Vietoje namo, kurio kaimynai, nors ir ne visuomet sutaria, bet jaučiasi pakankamai saugūs, architektas pažadėtų pastatyti ambicingą grandiozinį neaiškios paskirties statinį.
Manau, kad daugeliui toks pasiūlymas greičiausiai pasirodytų kiek keistokas, jei ne absurdiškas. Tad ne vienas, mandagiai išklausęs architektą, ko gero, išprašytų keistuolį lauk.
O jei tas architektas yra svarbus partneris, su kuriuo neišvengiamai tenka bendrauti namo gyventojams? Kaip elgtis tuomet?
Tokią dilemą jau ne pirmus metus sprendžia Europa, bendraudama su Rusija. Rusijos prezidentas D.Medvedevas Europos valstybių vadovams šią savaitę išsiuntinėjo laiškus, kuriuose Kremlius jau ne pirmą sykį istorijoje bruka savo „taikos iniciatyvą“.
Panašių projektų dar praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje siūlė ir Rusijos pirmtakė – Sovietų Sąjunga.
Tuomet SSRS propaganda tryško dainomis, kad „draugas Stalinas trokšta taikos bei stabilumo Europoje“.
Tokie ciniški diplomatiniai manevrai baigėsi RibbentropoMolotovo paktu, agresija prieš Suomiją, Lenkiją, Baltijos šalis ir pasauliniu karu.
„Rusija nėra Sovietų Sąjunga“, – mėgsta atsikirsti Kremliaus šeimininkai, kai jiems tinka tokia formuluotė. Su tuo iš dalies galima sutikti, juk pasaulis pasikeitė. Tik ar labai?
Pastarųjų metų pokyčiai Rusijoje, kurioje perrašomi istorijos vadovėliai ir juose, taip pat šalies prezidento sudarytose komisijose aiškinama, kad Vakarai kalti dėl Antrojo pasaulinio karo, kelia nerimą.
Kai kas iš karto tokias mintis apšauktų perdėta paranoja. Šūkis „Rusai puola“ jau tapo pašaipos objektu. Esą įtarinėti Maskvą piktais kėslais nėra jokio pagrindo – taip daro tik rusofobai.
Tuomet pažvelkime, ką siūlo Rusija. D.Medvedevo laiške Europos valstybių – tarp jų ir Lietuvos – vadovams pateikiamas naujas Europos saugumo sutarties projektas.
Iš esmės tai yra siūlymas pasirašyti sutartį, kuri įpareigotų jos nares glaudžiau bendradarbiauti. Sutarties dalyvės net galėtų panaudoti karinę jėgą norėdamos išspręsti vieną ar kitą nesutarimą.
Lyg tyčia, neseniai prabilęs apie Rusijos ateities viziją, D.Medvedevas akivaizdžiai priekaištavo Europai, kad 2008 metų rugpjūčio Rusijos karas su Gruzija apskritai kilo. Esą Rusijos pasiūlyta sutartis būtų garantavusi, kad karas nebūtų net įsiplieskęs.
Maskvos signalų dėl naujos saugumo sutarties būta jau V.Putino valdymo laikais, o D.Medvedevas savąjį projektą pristatė dar 2008-ųjų vasarą.
Beveik kaip ir kiekvieną ambicingą Rusijos pasiūlymą, šį Vakarai sutiko mandagiai ištempę ausis. Bet įkyrus mėginimas prastumti savo idėją, matyt, ne veltui vis dar nedavė jokių vaisių.
Kam reikia naujų Europos saugumu besirūpinančių organizacijų, jei tokios jau egzistuoja? Europos Sąjunga, NATO ir net Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) juk atlieka savo funkcijas.
Maskvai nepavyksta nuslėpti, jog savo naujuoju projektu ypač norima numarinti NATO. Aljansas, pasak Kremliaus, esąs šaltojo karo laikų palikimas, kurio vertėtų atsisakyti ar bent jau reorganizuoti.
Tačiau neatsitiktinai Europoje Rusijos pasiūlymas, net didžiųjų Kremliaus draugų – Prancūzijos, Vokietijos bei Italijos, iki šiol vertinamas skeptiškai.
Niekas Vakaruose nenori griauti to, į ką tiek investuota ir kas įrodė savo patikimumą. Rusija nėra naivi, ji tai puikiai supranta. Tad kam jai prireikė mėginti galva pramušti sieną?
Kai kas mano, kad tai tėra propagandinis Maskvos triukas. Juk Vakarai pastaraisiais metais ir taip neslepia noro meilikauti Rusijai ir su ja bendradarbiauti.
O juk yra ESBO, kuriai Rusija gali teikti pasiūlymus. Jiems būtų pritariama arba ne demokratiniu principu. Ar Kremliui tai nepatinka?
Galima ginčytis, kad tai tėra tuščias ir betikslis Rusijos propagandinis žingsnis. Galima manyti, kad Rusija turi slaptų kėslų.
Vakarams atmetus Kremliaus pasiūlymus, šis gali stoti aikštingo ir įsižeidusio vaiko poza – jūs nenorit su mumis draugauti, tai ir mes panašiai elgsimės.
Neseniai Rusija Baltijos šalių pasienyje žvangino ginklais. Nerimo Baltijos šalims sukėlė net Rusijos šokis su Prancūzija, derantis dėl karinio laivo pirkimo.
Kam reikalingas toks jėgos demonstravimas? Rusijoje, be visų vidaus ir išorės priežasčių, tai galima paaiškinti dar vienu dalyku – pinigais. Korupcija ir Rusijos jėgos struktūros – neatsiejami dalykai.
Tad jei Rusija pasišovė rūpintis Europos saugumu, galima kelti paprastą klausimą – kokia iš to nauda Kremliui?
Visi propagandiniai Rusijos didžiavalstybiškumo ir jo pripažinimo motyvai, rodos, patenkinami. Bet nėra realios finansinės naudos. Be to, niekas Vakaruose Rusijos projektu nesirengia keisti esamų struktūrų. Nebent Kremlius pateiktų pasiūlymą, kuriam nebūtų galima atsispirti. Pavyzdžiui, savo taikdarius, kurie drauge su Europa pasirūpintų, kad kokie išsišokėliai nekeltų grėsmės strateginiam bendradarbiavimui „vamzdynų srityje“.
Ar visi Vakaruose tikrai neliktų sužavėti tokios idėjos, nėra garantijų. Europa jau ne kartą nežiūrėjo dovanotam arkliui į dantis.