Bėgome iš ankstyvų miesčioniškų Kalėdų įžiebto miesto į baugią vienuolišką dykrą. Ūksminga popietė jau niaukėsi, krito snaigės. Tikslo link mus vijo darganota niūra ir viltis surasti ramybę.
Atrodo, nepasiklydome, lėtai įvažiavome į teritoriją – pušelėmis apaugusią dykynę. Aplink tvyrojo baugi adventinė tyla. Vienišai stūksanti šventovė ir šalia jos susispietę pavieniai nameliai. Čia gyvena atsiskyrėlės vienuolės – Beatliejaus seserys.
Nerimo neišvengsi. Sieloje kyla nerimastingų klausimų: „Kodėl?“, „Dėl ko?“, „Kokia gyvastis gyvena šiuose nameliuose?“ Matyt, frustruota vienatvė. Juk taip vienuolius, ypač atsiskyrėlius, teisia šiuolaikinis pasaulis: „Vienuolynai – šio pasaulio nelaimėlių prieglauda! Vienuoliai – „lūzeriai“! Jie tiesiog nesugebėjo „užsikalti“ pinigo, niekada nepatyrė kalėdinio „šopingo“ ir kito „f...ingo“ karščio“. Tokiomis mintimis nuo mirtinos tylos ginasi šio pasaulio gėrybėmis sočiai besimėgaujantis žmogus.
Ir visgi šioje niūrioje dykynėje gyvena miestas. Tik gyvenimas čia yra kitoks nei kalėdiniu apsipirkinėjimu verdančiame mieste. Šiame Beatliejaus seserų mieste vyksta adventinis gyvenimas. Šios moterys laukia Viešpaties, jų skaisčiose širdyse – užgimęs Dievas.
Ilgesinga vienuolių giesmė vėrė kiekvieno šiandien čia užklydusio prašalaičio sielą: „Kelkis, Jeruzale, ir stok aukštybėse; ir patirk linksmybę, kuri ateis pas tave iš tavojo Dievo“. (Bar 5, 5, II Advento sekmadienio Komunijos giesmė). Baltais vienuoliškais abitais pridengtos Viešpaties sužadėtinių širdys skrodė dykros tylą ir liudijo Viltį.
Istorinis faktas – Jeruzalė yra miestas, kuriame yra Dievo šventovė. Jeruzalė yra šventumo pažado išsipildymas, tikinčios ir mylinčios širdies šventovė. Jeruzalė – vienuolių, kurie gyvena laukimu, miestas. Tai – Paparčių dykra.
Šalia sraunios Neries tylos iškilęs adventinis miestas pulsuoja tik širdies lūkesčio išsipildymo viltimi. Mylimojo laukimas yra pati gyvenimo būtovė, kuri suburia Viešpaties laukiančiųjų miestą. Ši vienuoliška dykra yra šiapusinis dangiškosios Jeruzalės prieangis.
„Kelkis, Jeruzale, ir stok aukštybėse“. Viltis šiandien yra arti. Viešpats visada yra arti ir niekada toli. Jis gyvas visavertėje širdies viltyje. Mumyse dvelkiančioje Šventojoje Dvasioje Jis pats tarpsta mūsų širdies Viltyje.
Šiandien jis yra arti, nes mes išsižadame išsipildymo šiame pasaulyje lūkesčio ir atsigręžiame į tai, kas yra saviausia ir arčiausia – Kūrėjo, kuris mane kuria, ir Viešpaties, kuris dovanoja save man.
Adventas yra Jo laukimas ir Jo atėjimas. Adventinis gyvenimas yra visas krikščionio gyvenimas: laukiamas ir ateinantis Viešpats – širdyje gyvos šventumo Vilties išsipildymas.
Mano draugas, kilęs iš Vilniaus Jeruzalės, šioje Vilties išsipildymo vietoje lankėsi jau ne kartą. O štai gražioji lietuviška siela – pirmą kartą. Nedažnai ji ištrūksta iš miesto šiais šurmulingais ir nerimastingais laikais. Iš pradžių jai buvo baugu. Tačiau štai priėjo vienuolė, pažvelgė į ją Laukimu skvarbiomis akimis, palinkėjo ramybės. Ir lietuviška siela nurimo. Ji žino, ji irgi laukiama.
„Kelkis, Jeruzale, ir stok aukštybėse“. Juk ten tavoji Viltis.