Tokią niūrią ateitį mūsų sportui prognozuoja ne bet kas, o optimizmu paprastai trykštantis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas 58 metų Artūras Poviliūnas. Kol kas dar važiuojame su senu bagažu ir medalius olimpinių sporto šakų atstovai Europos ar pasaulio čempionatuose laimi iš inercijos — meistriškumą jie ugdė ne vienus metus, gaudami nemenką valstybės palaikymą. Bet valstybė, atrodo, sportui atsuko nugarą. „Kas toliau?“ — nerimaudamas klausė A.Poviliūnas.
— Baigiasi 2009-ieji. Kokie šie metai buvo Lietuvos sportininkams? — „Ekstra“ paklausė A.Poviliūno.
— Pasibaigiantys metai olimpiniam sportui buvo labai sėkmingi, nes po pernykščių Pekino olimpinių žaidynių šiemet Europos ir pasaulio čempionatuose olimpinių šakų atstovai laimėjo 12 medalių. Medalius iškovojo tie sportininkai, kurie, manau, į apdovanojimus gali pretenduoti ir 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse. Tai parodo dideles mūsų galimybes. Gaila, kad Europos čempionate nepavyko krepšiniui — Lietuvoje populiariausiai sporto šakai. Atrankos į kitų metų pasaulio čempionatą varžybose nepavyko ir futbolininkams. Todėl visuomenei kartais atrodo, kad niekas nieko nelaimėjo, nors realiai laimėjimų yra daugiausia per visą nepriklausomybės laikotarpį.
— Bet ar nėra paradoksas tai, kad medalių šiemet turime itin daug, bet sporto finansavimas katastrofiškai mažėja?
— Finansavimas sumažėjo ne dabar, o metų pradžioje — planuota viena suma, paskui ji sumažinta perpus ir dabar planuojama dar mažinti. Visa tai bus justi kitais ar dar kitais metais. O gal — prieš pat Londono žaidynes. Todėl mūsų pareiga skirti daugiausia dėmesio tiems sportininkams, kurie yra pirmajame olimpinės rinktinės kandidatų sąraše ir kuriems planuojamos aukštos vietos. Bet dėl antrojo ir trečiojo sąrašų, kuriuose — daug jaunų perspektyvių sportininkų, galėsiančių pretenduoti į 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynių medalius, jau bus sudėtinga.
— Ar galite paaiškinti, ką sportininkui reiškia pinigai? Ar sumažėjus finansavimui, jis bus priverstas mažiau valgyti?
— Šiuo atveju geriausiems sudarysime visas sąlygas, kad jie galėtų ir normaliai pavalgyti, ir išvažiuoti į visas varžybas. Bet rezervui, kad jie galėtų normaliai rengtis — olimpinėms žaidynėms juk nepasirengiama per metus, — stigs kontrolinių varžybų, jie gaus mažiau pavalgyti, nes lėšų paprasčiausiai nėra.
— Ar tai reiškia, kad laidojame Lietuvos sporto ateitį?
— Turbūt. Juk žmonės turi kaip nors išsiversti. Kol jie dar jauni ir mes juos kiek nors palaikome, nėra taip blogai. Bet kai ūgteli, sukuria šeimas, jiems reikia iš ko nors gyventi. Tada meta sportą, susiranda darbą arba išvažiuoja į užsienį. Baiminamės, kad gali taip nutikti. Finansavimo sumažinimas ir grįžimas maždaug 10 metų atgal, žinoma, atsilieps neigiamai. Iš seno bagažo, kooperuotomis lėšomis — rėmėjų, mūsų loterijų, valstybės — geriausiems dar padėsime, dar Londone viskas turėtų būti gerai. O paskui jau bus sunku, net jei turėsime pinigų, nes paprasčiausiai nebebus gerų sportininkų.
— Kiek realiai sumažėjo finansavimas sportui per pastaruosius metus?
— Labai smarkiai. Tiesą sakant, dar nežinome, koks finansavimas bus 2010 metais. Sumažinti planuojama tiek, kad atsidurtume maždaug 1996-ųjų lygyje, kai dalyvavome Atlantos olimpinėse žaidynėse.
— Iki šiol rasdavote kalbą su įvairių politinių pakraipų vyriausybėmis ir Seimo nariais. Bet dabartinei valdžiai, atrodo, sportas visiškai nesvarbus. Paprastas pavyzdys — kai Seime vyko konferencija apie Lietuvos sporto aktualijas ir ateitį, tuo susidomėjo vos vienas kitas Seimo narys.
— Iš tiesų, ten pasikalbėjome patys su savimi, nes buvo vos trys ar keturi Seimo nariai. Buvo sukviesti garsiausi Lietuvos treneriai, federacijų vadovai — visi jie tokiu požiū-riu į sportą itin stebėjosi. Valdžia į mus žiūri tik kaip į leidžiančius pinigus ir nieko nesukuriančius. Seimo nariai sako: „Pas mus per mažai sportuojančių žmonių“. Gerai, sudarykite sąlygas. Kur mūsų baseinai, aikštynai, stadionai? Kas juos turi pastatyti — ar LTOK, kuris iš biudžeto pinigų negauna, ar federacijos, kurios gauna mažai ir pačios ieškosi lėšų, ar milijardus valdanti valstybė? Pavyzdžiui, Vilniuje uždaromas Lazdynų baseinas, kuris vienas iš dviejų Lietuvoje atitinka tarptautinius standartus. Tai kur tos sąlygos sportuoti?
— Artėja 2010 metų Vankuverio žiemos olimpinės žaidynės. Turbūt sutiksite, kad žiemos sporto šakų atstovai — mūsų galvos skausmas?
— Tenka tai pripažinti. Ir klimato sąlygos mums nelabai leidžia plėtoti žiemos sporto šakų, ir bazių stoka. Žvelgiant į ateitį, turime žvaigždučių. Pavyzdžiui, greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovė Agnė Sereikaitė. Ji — vienas perliukų, bet irgi neturi kur treniruotis — negi olimpiadai rengsis ant užšalusio ežero? Turime 1984 metais Sarajeve biatlonininko Algimanto Šalnos ir 1988-aisiais Kalgaryje slidininkės Vidos Vencienės iškovotus olimpinius aukso medalius, bet jie juos laimėjo kaip SSRS atstovai. Tai — visas mūsų kraitis žiemos olimpiadose.
— Ledo šokiuose Vankuverio olimpiadoje galėjome turėti naują porą — Deividą Stagniūną ir Katherine Copely, bet prezidentė nesuteikė amerikietei Lietuvos pilietybės. Kaip vertinate šį Dalios Grybauskaitės sprendimą?
— Padarėme viską, kad D.Stagniūnas ir K.Copely galėtų drauge treniruotis. Išprašėme iš Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) skirti jiems olimpinio solidarumo stipendiją — po 1500 dolerių kiekvienam kas mėnesį.
Bet mums dabar labai nesmagu, kad IOC parama naudosimės iki pat Vankuverio žaidynių, o paskui pasakysime, kad Lietuvos pora negali jose dalyvauti. Todėl prašėme prezidentės atsakymą — teigiamą ar neigiamą — dėl pilietybės K.Copely suteikimo pateikti kuo greičiau. Deja, atsakymas buvo neigiamas. Gerbiu šį sprendimą, matyt, prezidentė negalėjo pasielgti kitaip, nes to neleidžia Lietuvos Konstitucija ir kiti teisės aktai.
Deividas ir Katherine pradėjo nuo nulio, buvo niekam nežinomi, paskui trejus metus atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, augo jų rezultatai ir jie pateko į olimpines žaidynes. Jei prezidentė turi konstitucinę teisę padaryti išimtį, bet ji negali to daryti, tai kokia dar išimties tvarka gali būti? Sprendimą dėl pilietybės nesuteikimo mums aiškino tuo, kad amerikietė nedalyvauja Lietuvos gyvenime. Bet K.Copely ir negali to daryti, nes Lietuvoje nėra sąlygų treniruotis, jie treniruojasi Amerikoje. Čiuožėja stengėsi, Amerikoje pradėjo lankyti lietuvių mokyklą, labai norėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir atstovauti Lietuvai.
— LTOK bendradarbiavimas su individualių sporto šakų federacijomis aiškus, bet kiek komitetas turi įtakos komandinių šakų, pavyzdžiui, Krepšinio ar Futbolo federacijoms?
— Bendraujame per tų federacijų atstovus Olimpiniame komitete. Kiekviena olimpinė sporto šaka LTOK generalinėje asamblėjoje turi po 2 žmones, o Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas net yra LTOK vykdomojo komiteto narys. Kadangi LTOK negauna lėšų iš biudžeto — pinigų surenkame tik iš savo loterijų, firmos „Olifėjos“ rengiamų žaidimų, rėmėjų ir IOC laimėtų programų, — esame sutarę su Kūno kultūros ir sporto departamentu, kad mes finansuojame tik dalyvavimą olimpinėse žaidynėse, padedame individualioms sporto šakoms, o komandinių sporto šakų, kaip ir kitų olimpinių šakų, federacijoms per metus skiriame 15 tūkst. litų administracinėms išlaidoms. Mūsų biudžetas nėra didelis ir svyruoja tarp 5—7 mln. litų, bet vis tiek sugebame prie komandinių sporto šakų finansavimo prisidėti ir svariau. Pavyzdžiui, skirta 100 tūkst. dolerių Lietuvos moterų krepšinio rinktinės olimpiniam ciklui. Šiuos pinigus gavome iš IOC.
— Ar įžvelgiate problemų komandinių sporto šakų federacijose?
— Kai nėra skandalų ar kreipimosi į LTOK dėl tų federacijų veiklos, į viską žiūrime kolegiškai. Esame tarsi jungiamoji organizacija, per pasirengimo olimpinėms žaidynėms ciklą suvienijanti visas olimpines sporto šakas.
Mes esame ne tėvai, prižiūrintys ir barantys savo vaikus, o kolegos.
Pavyzdžiui, šiemet kilo nemažai triukšmo dėl naujojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio. Rengiantis Europos ir pasaulio čempionatams tai — federacijos reikalas. Bet kai vyksime į olimpines žaidynes, mūsų žodis bus galutinis. Niekada nekonfliktuojame su federacijomis ir iš esmės visada pritariame jų nuomonei, bet pasitaikė ir atvejų, kai patys turėjome nuspręsti.
Kad ir per 1992 metų Barselonos olimpines žaidynes. Krepšinio federacija rinktinės treneriu skyrė amžinatilsį Raimundą Sargūną, o krepšininkai — Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius — man parašė laišką, jog norėtų, kad treneris būtų Vladas Garastas. Turėjome federacijai pasakyti, kad privalome atsižvelgti į sportininkų pageidavimą. Tuomet V.Garastas tapo vyriausiuoju rinktinės treneriu, R.Sargūnas — jo asistentu, o Barselonoje mūsų rinktinė laimėjo bronzą.
Disko metikas Romas Ubartas nebūtų tapęs olimpiniu čempionu, nes Lietuvos lengvosios atletikos federacija dėl konflikto su tuomečiu federacijos vadovu Vitaliu Vilimu šio sportininko nebuvo įtraukusi į olimpiečių sąrašą. Tai padarėme mes ir pasakėme: turite paklusti mūsų valiai. O R.Ubartas 1992 m. laimėjo olimpinį auksą.
Neolimpiniais metais irgi stebime, kas vyksta sporto pasaulyje. Yra dalykų, kurių kartais federacijos nežino, o sportininkai ateina pas mus. Mes turime viską žinoti. Kolegoms sakau: galime nesakyti, bet privalome žinoti, kas su kuo miega, su kuo geria alų ir kitus dalykus, kad pakreiptume įvykius reikiama linkme.